Savičiau ir įdomiau: Maži eilėraščiai mažiems 2019-05-28 – Paskelbta: Naujienos

Rašiau poezijos knygų apžvalgą ir pernai, todėl su nekantrumu laukiau naujojo derliaus. Atsimenu, pernai net pavadinau tekstą „Gyva, gyvuojanti, gyvesnė“, nes pora knygų tikrai pateisino tokį pavadinimą. Šiemet aptikau gražių ir vertų gerai paminėti tekstų. Stengdamasi būti sąžininga ir nusakyti bendrąsias tendencijas, apžvalgą daliju į dvi dalis, minėdama, mano galva, ne visai pavykusius ir geresniuosius tekstus.

Tokiais žodžiais savo apžvalgą pradeda poetė, literatūrologė Lina Buividavičiūtė. Atskiro aptarimo verta pasirodė ir Mariaus Marcinkevičiaus, Rasos Jančiauskaitės Maži eilėraščiai mažiems („Tikra knyga“). Eilėraščių stilių literatūrologė apibūdina dviem žodžiais: savičiau ir įdomiau.

Marius Marcinkevičius – jau žinomas vaikų literatūros kūrėjas. Nedrįsčiau teigti, kad aptariamoji jo poezijos knyga labai originali, bet tikrai žaisminga, estetiška, eilėraščių nuotaika puikiai dera su išdykėliškais piešiniais. Prisipažinsiu, esu neabejinga paršeliams, todėl papirko mane jau viršelis. Bet visomis išgalėmis stengsiuosi likti objektyvi. Eilėraščiai ekspresyvūs, vaizdingi, žaidžiama skaičiais, ištiktukais, jaustukais, prasmėmis, vartojami vaizdingi veiksmažodžiai, intertekstai suprantami vaikams ir suaugėliams (skaičiuotės „Oro lėktuvėlis“ motyvas; keliagubas intertekstas eilėraštyje „Senis ir jūra“, kur viename posme imituojama Kosto Kubilinsko „Vilkas uodegą prišalo“). Pagrindinės temos: darnūs šeimos santykiai („Šamas“, „Turėjimas“, „Blusa“ ir kt.), įvairiausi gamtos stebuklai, netikėtumai, nuotykiai. Eilėraščiuose dažnai veikia personifikuoti gyvūnai: blusa, paršeliai, begemotas, lynas, šamas, musė, kiškis. Tekstai gana darniai surikiuoti, žaismingi, nevengiama pašmaikštauti: „– Koks Tu, seni, / Visgi paikas – Kartais Tu kaip mažas vaikas.  / Aš Tau vakar tinklą audžiau / Ir netyčia ten užsnaudžiau. / Na, o tu, kerėpla senas, / Tau galvoj vabzdžiai krebždenas. / Kur matyta – į marias / Mes padorias seneles?“ („Senis ir jūra“). Eilėraščiai, kaip mėgstu sakyti, neįkyriai vertybiški, pavyzdžiui, „Kiškio ausyse“ nevaleikos kiškio auselės taikosi pabėgti pas švarų paršelį. O labiausiai įsiminė eilėraštis „Kiaulių choras“ (juk ne veltui prisipažinau, kad patinka paršeliai) – apie tai, kad nepamirštume svajoti, apie tai, kad kartais verta pabūti vietoje, kur „nei tvarto, nei žmogaus“. Ir dar – džiugu, kad pagerbiami abu knygos autoriai, ir rašytojas, ir dailininkas: abiejų pavardės lygiateisiškai figūruoja ant viršelio.

Visą straipsnį galite rasti: https://www.ibbylietuva.lt/rubinaitis/2019-nr-1-89/be-ivykiu-nors-grazaus-esama-2018-m-poezija-vaikams/