Mes – „Rubinaityje“! 2022-07-20 – Paskelbta: Atsiliepimai apie knygas, Naujienos – Žymės: , , , ,

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus leidžiamame žurnale apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ nuskambėjo ir „Tikros knygos“ vardas. Pirmajame 2022 m. numeryje tarp 2021 metais pasirodžiusių lietuvių autorių pasakų ir prozos paminėtos ir keturios mūsų leidyklos knygos.

Realistinė proza

Chameleono sapnaiAptardama 2021 m. realistinę lietuvių vaikų ir paauglių prozą, dr. Asta Skujytė-Razmienė mini ir „Chameleono sapnus“ (p. 9-10). „Apie augintinius, tiksliau – savavališką gyvūno nusavinimą, kalba ir Jurgos Vilės bei Linos Sasnauskaitės Chameleono sapnai. Ramiai iki tol gyvenusio chameleono Leono gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis – sugautas ir įkištas į stiklainį, jis iš pajūrio atvežamas į miestą („Nebegirdėti jūros ošimo. Tik aštrus cementas džeržgia po ratais“, puslapiai nenumeruoti), iškratomas į akvariumą ir ten, maskuodamasis tamsoje, nusidažo juodai. Toks juoduliukas jis ir lieka bėgant dienoms. Leonas vis vangiau liežuviu gaudo įmestas muses, o naktimis sapnuoja pačių įvairiausių spalvų – violetinius, žalius, rožinius – sapnus… Išvadintas „nemokančiu keisti spalvų nusususiu driežu“, chameleonas paliekamas akvariume be maisto. Netikėtai nuo liūdno galo jį išgelbsti ir paleidžia pievelėje mergaitė. Taip Leonas vėl gali grįžti namo, prie jūros, vėl būti su savo šeima. Ir vėl būti spalvotas.

Šią paveikslėlių knygą taip pat galima laikyti edukacine, nes jos gale pateikiamas Lietuvos zoologijos sodo edukologės Violetos Lazarevičienės tekstas apie chameleonus ir kuo šie ropliai ypatingi. Chameleono sapnai pasakoja apie laisvės svarbą: niekas neturėtų jos prarasti vien tam, kad „džiugintų kitus“. Sapnai, kuriuose Leonas atgyja, keliauja ir daro, ką nori, yra tai, kas jį palaiko, kas primena iš jo atimtą pasaulį. Bet vien sapnais ilgai savęs nepaguosi, jeigu praradai tai, kas svarbiausia, – laisvę. Sasnauskaitės iliustracijos organiškai papildo tekstą ir įtikinamai atskleidžia skirtumą tarp Leono gimtosios aplinkos ir tos, į kurią jį atveža pagrobėjai. Tai tik dar labiau sustiprina mažojo chameleono patirtos neteisybės įspūdį. Nors protagonistai knygoje vaizduojami šaržuotai (ypač chameleoną kankinęs berniukas), jų elgsena atspindi žmonių santykį su gamta – deja, neretas į mūsų mažuosius brolius gyvūnus žvelgia iš aukšto, kaip į daiktus. Chameleono sapnai primena, kad gyvūnai tokie nėra, todėl su jais, kaip ir su bet kokia kita gyvybe, reikia elgtis pagarbiai.“

Paštininkas ir serbentaiStraipsnyje taip pat aptariama ir estetiškoji „Paštininkas ir serbentai“ (p. 11). „Itin poetiška Dovilės Zavedskaitės ir Patricijos Bliuj-Stodulskos knyga Paštininkas ir serbentai iš berniuko perspektyvos pasakoja apie vaiko tėtį paštininką ir metą, kai namuose prakiuro vandentiekio vamzdis. Atrodytų, anokia čia bėda, juk viską galima sutvarkyti vienu telefono skambučiu santechnikui. Bet Paštininkas nepaskambina ir paprasta buitinė avarija ima paplauti nusistovėjusio gyvenimo pamatus. Nenorėdamas daugiau žiūrėti į bėdos nesprendžiantį ir padėtį dramatizuojantį tėtį, berniukas ieško pagalbos ir ima siuntinėti laiškus Nieko Nežinau gatvėje įsikūrusiai Santechnikų tarnybai: „Gerbiama tarnyba, atrodo, kad reikalai eina blogyn. Ar gali mane kas nors aplankyti?“ (puslapiai nenumeruoti). Atsakymai į laiškus ateina, o pagalba – ne. Galiausiai paaiškėja, kad Paštininko sūnaus laiškai pasiekė ne tą adresatą. Kūrinyje tvyro kiek ironiška ir melancholiška atmosfera, jos iliustracijos jaukios […].“

Originaliosios pasakos

Asta Plechavičiūtė, aptardama pastaraisiais metais pasirodžiusias originaliąsias pasakas, atkreipia dėmesį į „Pulpą ir jo žalią koją“ (p. 21). „Kiek kitoks, atšiaurokas suaugusiųjų pasaulis vaizduojamas ryškioje, tapybiškoje Jurgos Vilės ir Akvilės Magicdust paveikslėlių knygoje Pulpas ir jo žalia koja. Kaime prie jūros, kur žvejai nuo seno gaudo aštuonkojus ir gamina iš jų tradicinį patiekalą, berniukas prisijaukina aštuonkojį Pulpą. Jie draugauja, kartu žaidžia, mokosi, kol į kaimelį atvykęs delegatas užsinori žolelėse troškintos aštuonkojo kojos. Ir nors Pulpas pakliūva į žvejų tinklus, netenka kojos, viskas vaizduojama su atsainiu lengvumu, nuotaika visiškai kitokia nei anksčiau aptartoje knygelėje. Koją pavyksta ištraukti kone iš delegato burnos ir vėl prisiūti aštuonkojui. Visą žalią. Kryželiu. Geriau pagalvojus – visiškas nonsensas, bet niekam tai nerūpi – svarbu, kad nugali meilė ir draugystė. Berniukas toliau bičiuliaujasi su Pulpu, o miestelyje įsteigiamas aštuonkojų mylėtojų klubas.“

NukasStraipsnio autorė visgi labiausiai liko nustebinta „Nuko“ (p. 23)! „Dėl to paskutinę akimirką nutariau apversti visas taisykles ir netiesioginiu 2021 m. pasakų princu karūnuoti Nuką iš Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki Nuko. Nesąmonė? Tikriausiai! Juk šio teksto veikėjas – paprastas berniukas. O gal nepaprastas? Šios knygelės tekstas visiškai nonsensiškas: jei skaitai iš vienos pusės, berniukas Nukas nieko negirdi, jei apverti knygą iš kitos – nieko nemato, bet pradeda girdėti. Tokia dviejų galimybių knygelė. Juk stebuklai – tai nebūtinai tuntai mitinių būtybių, pulkai dryžuotų, pūkuotų, raguotų, kalbančių ar išdaigaujančių gyvūnų. Stebuklas ir pasaka dažnai blyksteli paprastame žaidime.“

 

Straipsniai iš žurnalo „Rubinaitis“, 2022, Nr. 1 (101):

Skujytė-Razmienė, Asta. Po saule nieko naujo (2021 m. realistinė lietuvių vaikų ir paauglių proza), p. 8-14.

Plechavičiūtė, Asta. Kaip gauti velnių ir kitu padarų (2021 m. lietuvių autorių pasakos), p. 15-23.