NUKAS. METŲ KNYGOS RINKIMAI 2021 2022-04-05 – Paskelbta: Interviu, Naujienos
Šiemet į Metų knygos rinkimų penketuką pateko net 3 leidyklos „Tikra knyga“. Viena iš jų – šmaikšti ir netikėta Audros Baranauskaitės ir Linos Itagaki istorija, kurią galima skaityti net iš abiejų pusių „Nukas“.
Nukas – nepaprastas berniukas, kuris kartais nemato, o kartais negirdi. Kai nemato, tai labai gerai girdi, o kai negirdi, tai labai gerai mato. Į nieką nepanašaus berniuko istoriją galima skaityti iš abiejų pusių, o Nuko pasakojamos istorijos privers ne tik nusišypsoti, bet ir susimąstyti ir įsigilinti į savus pojūčius. Apie knygą kalbamės su rašytoja Audra Baranauskaite ir iliustratore Lina Itagaki.
Audra, naujoji tavo knyga vadinasi „Nukas“. Kodėl vaikams reikia istorijos apie tokį berniuką? Kokia pagrindinė knygos mintis?
Manau, kad jos reikia ne tik vaikams. Tėvams taip pat. Tam, kad geriau suprastum tuos, kurie galbūt kitokie, negu tu. Kartu su vaiku pabandyti įsivaizduoti, kaip jaučiasi tie, kurie visai visai negirdi arba tie, kurie visai visai nemato, ir tą jautrumą kitam ugdyti ne moralais, ne nuobodžiu aiškinimu, o skaitant ir žaidžiant tuo pat metu. Vartydamas šią knygą, kiekvienas gali ne tik susidraugauti su pagrindiniu herojumi, bet vaizduotėje ir pats tapti Nuku. Juk Nukas į nieką nepanašus. Be to, ši istorija gali būti suvokiama ir kitaip. Galbūt ji apie vaiką, kuris negirdi, nes nenori kažko girdėti arba nemato, nes tiesiog nenori kažko matyti. Bet kokiu atveju, ji apie tėvų meilę ir pakantumą savo vaikui koks jis bebūtų.
Kokio amžiaus skaitytojui skirta knyga?
Nežinau. Kai rašau niekada negalvoju apie vaikus. Greičiau jau galvoju apie savo draugus. Ar jie nusijuoktų štai šitoj vietoj ar ne? Ar čia ne per daug nuobodu? Todėl į šį klausimą visai negaliu atsakyti, tegul už mane apie tai sprendžia kiti. Man atrodo, kad bent kartą perskaityti ją gali būti įdomu bet kokio amžiaus skaitytojui. Aš pati labai mėgstu vaikams skirtas knygeles, jeigu jos nenuobodžios. Pavyzdžiui, man daro įspūdį, kaip Lina iliustruodama sučiumpa kiekvieną sakinį už uodegos ir meistriškai sujungia su piešiniu. Žiūrint kartais norisi paliesti pirštu, atrodo, kad virtas kiaušinis dar šiltas, o arbata iš tikrųjų garuoja.
Ar turi kokių nors su rašymu susijusių ritualų? Ar yra skirtumas, kada ir su kuo rašyti?
Visai neturiu. Viską darau chaotiškai, pripuolamai. Jokių „atsikeliu iš ryto, išgeriu kavos ir sėdu rašyti“. Mano gyvenime taip nevyksta. Tik tiek, kad dažniau mėgstu šratinuku pasirašyti kokią nors keverzonę ant popieriaus, o tik tada viską tvarkingai perrašyti klaviatūra.
Kas pirmieji knygų tekstų skaitytojai ir kritikai?
Anksčiau buvo anūkas Emilis, bet dabar jam jau dešimt metų ir jį matau daug rečiau. Kiti du dar per maži, bet jau tuoj tuoj priaugs. O suaugusių artimųjų stengiuosi savo kūryba labai „nekankinti“.
Ar turi mėgstamą kvapą, o spalvą?
Erškėtrožių, žemuogių, šieno, šviežiai pjautų lentų kvapas. Spalva – samanų, plytų ir kai kas mėlyno.
Ar labai sunku laukti naujos knygos?
Visai nesunku.
Lina, kaip iliustracijos papildo pasakojimą, padeda pasakoti knygos istoriją?
Iliustracijos turi savo atskirą naratyvą, jomis galima papasakoti savarankišką istoriją, jose galima pavaizduoti daug autentiškų detalių. Pavyzdžiui, knygoje Nukas yra nupiešti Lietuvoje gyvenantys paukščiai. Iliustracijos sukuria kūrinio nuotaiką, per iliustracijas vaikas geriau suvokia pasaulį.
Kaip apibūdintum savo piešimo stilių?
Itagakiškas. Ne kompiuterinis. Gal kiek naivus, vaikiškas.
Iš kur semiesi įkvėpimo kūrybai?
Perku ir kaupiu daug gražiausių iliustruotų knygų, seku iliustratorius instagrame. Išsisaugau kas patinka. Kartais užtenka linijos, spalvų derinio, akių formos – pabandžius tai nupiešti savaip atsiranda kažkas naujo. O šiaip tai įkvėpimas atsiranda bedirbant.
Kokie Lietuvos ar užsienio kūrėjai tau patinka?
Aušra Kiudulaitė, Viktorija Ežiukas, Monika Vaicenavičienė, Proper Normal, Akvilė Magicdust, Miglė Anušauskaitė, Inga Dagilė, Agnė Nananai, Tania Rex… Užsienio – Elina Braslina, Anna Vaivare, Ulla Saar, Noemi Vola, Marianne Gretteberg Engedal, Victoria Semykina, Mari Kanstad Johnsen… daugybė, kuriuos seku ir žaviuosi jų darbais.
Kaip atrodo tavo darbo diena?
Aš pelėda, keliuosi apie 10, kol pasportuoju, papusryčiauju ir prisėdu prie kompiuterio, jau būna po pietų. Tada pirmiausia vyksta laiškų atsakinėjimas ir skubių darbų darymas, nes knygos kūrimui reikia susikaupimo. Kai visi baigia darbus, aš galiu pradėti piešti knygą. Pats darbingiausias metas nuo 11 vakaro iki 2 nakties, kai visi nutyla ir užmiega.
Kuri iliustracija iš „Nuko“ knygos tau pati mieliausia? Kodėl?
Ta, kur Nukas stovi išskėtęs rankas ir ant jo sutūpę paukščiai. Patinka kontrastas tarp tikroviškai nupieštų paukščių, keleto eskizinių ir tokio stilizuoto berniuko Nuko.
Jei reiktų viena vienintele spalva iliustruoti kūrinį, kokią spalvą pasirinktumėte? Kodėl?
Žiūrint kokios spalvos būtų tekstas. Jei juodas, rinkčiausi raudonas iliustracijas arba pieštas juoda linija su geltonu fonu. Jei tekstas tokios spalvos kaip iliustracijos – daryčiau visą knygą mėlyną (nes ši spalva akiai maloniausia skaitant) arba raudoną (nes man patinka, dažnai piešiu raudonos spalvos pieštukais ir flomasteriais).