„Makso“ anatomija 2020-06-22 – Paskelbta: Naujienos

Pasakoja knygos “Maksas ir 92 musės” autorė ir iliustratorė Aušra Kiudulaitė

Neseniai viena gera mano bičiulė, rašytoja, užsiminė, kad kalbėti apie ką tik išleistą savo knygą visada sunku. Kad minčių išgryninimui reikia ir laiko, ir skaitytojų. Tai išgirdusi labai nudžiugau ir ramiai sau laukiau to norėjimo kalbėti. Ir kaip tik tuo metu sulaukiau Knygų kūrėjų pasiūlymo atskleisti „Makso ir 92 musių“ anatomiją. Geresnės progos pažvelgti savo priešui į akis neįsivaizduočiau. Na, tenka prisipažinti, ironizuoju, greičiausiai knyga nėra mano priešas. Tik beveik visuomet mano santykis su kiekviena vos pasirodžiusia knyga nebūna pats nuostabiausias. Dažniausiai būnu kuo nors nepatenkinta: kokia nors smulkmena, kurią apmaudžiai pražiopsojau, kuri paskui įkyriai bado akis. Bet, matyt, tai yra normalu. Nežinau nė vieno kūrėjo, kuris būtų absoliučiai viskuo patenkintas. Net jei atiduodamas failus maketavimui ir spaudai esi tikras, kad padarei viską, ką galėjai, po kurio laiko būtinai randi ką nors, ką galėjai padaryti geriau. Be to, šiek tiek pyksti, kad galiausiai tai yra tik knyga, o tu visus metus daugiau nieko nematei, niekuo daugiau negyvenai. Ir dar. Labai pyksti. Ant savęs. Už tą naivumą ir tikėjimą, kad po antros, trečios ar ketvirtos knygos būsi viską išmokęs ir parašyti, ir nupiešti, ir tos knygos kursis lengvai lengvai. Deja, ne. Kiekviena nauja knyga yra nauja pradžia. Baltas lapas.

Pačią istoriją „Maksas ir 92 musės“ parašiau įkvėpta reikalo. Juokiuosi, žinoma. Parašiau todėl, kad, matyt, atėjo tam tinkamas metas. Istorijos mano galvoje dėliojosi jau kuris laikas: vartant paveikslėlių knygas, ypač išleistas ne Lietuvoje, vertinant tai, kas išleidžiama Lietuvoje, ir galiausiai bandant „prisijaukinti“ man siunčiamus naujus tekstus su pasiūlymais iliustruoti. Keli pabandymai užrašyti savo pačios istorijas nebuvo labai sėkmingi, todėl taip ir liko gulėti stalčiuose, tačiau tą 2017-ųjų vidurvasario dieną, kai iš tiesų mano tylioje gatvėje nieko nevyko, kepino saulė, ir, įkvėpta tiek nuobodulio, tiek noro surikiuoti galvoje chaotiškai skrajojančias mintis, ėmiau ir vienu prisėdimu užrašiau istoriją apie savo gatvę, savo namą, kaimynus ir kaimynės šunį.

Tuo metu knygos „Draugystė ant straublio galo“ failai jau keliavo į spaustuvę, o „Laimė yra lapė“ stulbinančios kelionės dar tik laukė ateityje (iš tiesų, jos prasidėjo jau kitą mėnesį, kai buvo užrašytas tekstas), todėl jaučiau, kad noriu kuo greičiau pradėti kurti naują knygą. Pasiūlymų iliustruoti gaudavau nemažai, bet nė vienas nelipo. Po Evelinos Daciūtės knygos „Laimė yra lapė“, kuri savo turiniu yra šiek tiek dramatiška, Mariaus Marcinkevičiaus „Draugystę“ pasirinkau iliustruoti intuityviai, norėjosi lengvo, žaismingo teksto. Norėjosi eksperimentuoti su iliustracijomis, dirbti laisvai, nustebinti save pačią, nes pirmosios knygos sėkmė iš tiesų atrišo rankas ir suteikė nemažai pasitikėjimo. Nors istorijos apie dramblį ir pelę turėjo pavirsti trijų knygų serija, supratau, kad man neįdomu visas tris knygas piešti vieną po kitos, norėjosi vėl išbandyti ką nors naujo. Taigi tai, kad sėdau užrašyti savo pačios istorijos, tebuvo kelių sutapusių aplinkybių rezultatas.

Pati knygos idėja kilo gerokai anksčiau. Ji buvo padiktuota mano, kaip dailininkės, nuolat kartojamo vieno motyvo. Visokie sparnuočiai mano kasdieniuose piešiniuose-dienoraščio lapuose yra labai dažni. Pradedant nuo musių – baigiant lėktuvais.

Na, ir svarbiausias mano įkvėpimo šaltinis – mano pačios namas, kaimynai, kaimynės šuo ir tingios vasaros dienos, kai atrodo, kad tau prieš akis dar tiek daug tų vasaros dienų, bet dažniausiai tos 92 vasaros dienos ištirpsta per greitai, išgaruoja užsiimant paprasčiausiais dalykais. Tokia ir yra kiekviena mano gyvenimo vasara, kas kartą naiviai tikintis, kad įvyks kas nors labai ypatingo, bet iš tiesų dažniausiai tai tėra tik keli trumpi zzz ir bzzz (juokiuosi).

Tikrasis mano Maksas yra Sniegė. Korgio mišrūnė su nenukirpta uodega. Pats mylimiausias mūsų daugiabučio šuo. Visiškai nešuniško charakterio šuo. Apie tokius sakoma, kad labiau panašus į žmogų nei į šunį, ir dar mėlyno kraujo, kaip kažkada užsiminė Sniegės šeimininkė. Ji iš tiesų lodavo balkone, gatvėje. Ji kiekvieną kaimyną išlydėdavo į darbą, kiekvieną ir pasitikdavo. Mainais už jos akivaizdų džiaugsmą dėl kiekvieno sutikto kaimyno, ji buvo glostoma ir nuolat kalbinama. Abejingų jai tiesiog nebuvo. Rašau apie Sniegę būtuoju laiku, nes praėjusią vasarą jos neliko, tuo metu Naujamiestyje buvo nunuodyta nemažai šunų. Labai liūdna dėl to iki šiol. Tuomet labai rimtai svarsčiau knygą pervadinti į „Sniegė ir 92 musės“, bet su Maksu jau buvau labai apsipratusi, be to, norėjau pabėgti nuo bet kokio išorinio tapatinimo su tikruoju mano prototipu.

Maksas knygoje išoriškai nepanašus nei į Sniegę, nei į tikrąjį Maksą. Personažas gimė labai lengvai, žinojau, kad tai bus mėlynas šuo su raudonu raišteliu. Ir dabar jau nebepamenu, iš kur tai atėjo. Proporcijas ir rakursus piešiau maniakiškai daug kartų ir kai neseniai pradėjau archyvuoti senus piešinius, jie vos sutilpo į dvi Ikea dėžes.

Nenuostabu ir tai, kad keliose iliustracijose nupieštos gatvės yra tos pačios mano rajono gatvės, kuriomis vaikštau aš, tikrasis Maksas ir Sniegė. Tai Čiurlionio, Kalinausko, Vingio parko užuomina su miegančio liūto skulptūra, VU Observatorija, Japonijos ambasada, iš Gamtos fakulteto pabėgusi briedžio (nors gal ten ilgus metus buvo ir ne briedis? dabar jau pati tiksliai nebepamenu) iškamša, Santuokų rūmai.

Kaimynai, nupiešti daugiabutyje, taip pat kai kurie yra realūs, kai kurie sugalvoti. Bet tikriausiai reiktų šitas paslaptis atskleisti kiek atsargiau. Visgi kaimynai (juokiuos vėl), man teks su jais dar gyventi. Na bet tai, kad vienoje iliustracijoje kyšo Kotrynos Zylės „ausytės“, tikriausiai galiu prisipažinti drąsiai.

Visą pasakojimą galite perskaityti čia: https://www.knygukurejai.lt/post/makso-anatomija?fbclid=IwAR3EckQb911L-n09y8F1RACn64jMWCCXpDrRm8QovkOLF0FDYychPMHfWlM