M. Vaicenavičienė: “Kas yra upė?” skatina pažvelgti į aplinką nauju žvilgsniu 2020-07-13 – Paskelbta: Interviu, Naujienos

„Kas yra upė?“ atsiradimas ir sėkmės paslaptis Kaip sako M.Vaicenavičienė, rašytoja ji tapo „nejučia“. O tarptautinį pripažinimą pelniusios knygos „Kas yra upė?“ pradžia užsimezgė dar Stokholme, kai autorė studijavo vizualiąją komunikaciją Konstfacko meno, amatų ir dizaino universitete. „Pradėjau projektą apie upes ir galiausiai nusprendžiau kurti paveikslėlių knygą. Tad „Kas yra upė?“ tapo mano baigiamuoju magistriniu darbu“, – prisiminė ji. Tai, kad knyga buvo įvertinta ir palankiai sutikta leidėjų, ją paskatino toliau užsiimti patinkančia veikla. Tačiau kodėl, autorės nuomone, „Kas yra upė?“ taip patinka skaitytojams bei kritikams? „Manau, kad ji pasakoja apie svarbius dalykus – upes, apie kurias beveik visos kultūros turi savų istorijų. Net prie upių negyvenantys bei su jomis santykio neturintys žmonės vis tiek [yra pažįstami] su mitologiniais, fokloriniais pasakojimais.

Be abejo, paveikslėlių knygų apie upes yra prikurta ir taip, bet, norėdama sukurti kažką naujo, bandžiau apimti kuo platesnį reikšmių lauką – ne tik geografinius, gamtinius dalykus, bet ir istorinius, mitologinius [aspektus], ieškojau asociacijų ir metaforų. Siekiau sukurti ne enciklopedinio pobūdžio knygą, bet tokią, kuri skatintų pažvelgti į mus supančią aplinką nauju žvilgsniu.”

Kuriant „Kas yra upė?“ M.Vaicenavičienei buvo svarbu išlaikyti dialogiškumą. „Norėjosi, kad ši knyga būtų kaip pokalbis, kuriame nebūtų vieno pasakotojo.“ Knygoje taip pat nėra aiškiai nurodyta, kas kuriuo metu kalba, tačiau, kaip pasakoja rašytoja, yra prielaida, jog pasakotoja – močiutė.

„Iš tikrųjų, mergaitė šiek tiek panaši į mane mažą. Daug laiko su sese praleisdavome prie upės (gyvenome Vilniuje), prie kurios eidavome su močiute. Ten mes piešdavome ir šie gražūs atsiminimai išliko“, – sakė ji. Vėliau paklausus, kuri veikėja labiau primena pačią menininkę, besijuokdama ji teigė, kad močiute dar nesijaučia, o mergaitę nupiešė panašią į save – su megztiniu, kurį jai sukūrė močiutė. „Šiaip šioje knygoje nėra aiškiai įvardinta, ar ten yra mergaitė, ar berniukas. Kai kurie skaitytojai šią veikėją vadina berniuku, bet tam neturiu jokių priekaištų. Man atrodo, kad svarbu, jog tai yra vaikas, kuris klausia, ar randa ryšį su savo močiute. Bet, žinoma, knygos aprašymuose nuolatos turi vartoti kažkokius įvardžius“, – teigė autorė.

Ar senelės personažas atsirado atsitiktinai, autorė šiek tiek abejoja. Bet ji pasakoja, kad bedirbdama su eskizais ji netikėtai nupiešė siuvinėjančią močiutę ir mergaitę šalia. O pasakojimą sujungiančios senelės siuvinys – tarsi upės metafora. „Paskui visai apsidžiaugiau. Man įdomus ir svarbus susišnekėjimas tarp skirtingų kartų, požiūrių.“

Pokalbio metu M.Vaicenavičienė ne kartą akcentavo tyrimo svarbą. Kalbėdama apie kuriant knygą „Kas yra upė?“ vykusią analizę, ji teigė, kad tą kartą darbas buvo itin įvairiapusis. Upių istorijas ji rinko iš įvairiausių šaltinių. Pavyzdžiui, kai ko ji ieškojo itin pragmatišku pagrindu – kokia upė yra didžiausia, plačiausia ir t.t. Skaitydama muziejų aprašymus, grožinius tekstus ji žymėjosi dalykus, „turėjusius savo nuotaiką“. Bandydama šią medžiagą sujungti į visumą ji praleido daugiausia laiko – „juk istorijų yra pačių įvairiausių“.

Šiemet paveikslėlių knygai „Kas yra upė?“ buvo įteiktas „Premio Andersen“ – tradiciją turintis Italijos vaikų literatūros įvertinimas. Tačiau tai toli gražu nėra vienintelė kūrinio sėkmė, nes iš viso jis pelnė 10 apdovanojimų, o išverstas yra į užsienio 11 kalbų. „Kažkaip prie šios knygos vis sugrįžtama ir sugrįžtama“, – stebėjosi M.Vaicenavičienė

Visą interviu rasite: https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-ir-iliustratore-m-vaicenaviciene-kurti-vaiku-knygas-yra-rimtas-darbas-286-1343864?copied