Knygos anatomija: „Paštininkas ir serbentai“ 2021-10-20 – Paskelbta: Naujienos

Teksto anatomija pagal DOVILĘ ZAVEDSKAITĘ

IDĖJA

Visą gyvenimą, nuo pat vaikystės, sapnuoju vamzdynus ir visokias santechnikos problemas: tai kažkur veržiasi vanduo, tai kažkur vandens nėra, tai kažkas nulūžta ir prasiveržia fontanas, tai klaidžioju po vamzdynus ar tiesiog sėdžiu prie kokio seno storo vamzdžio ir stebiu, kaip nuo jo varva lašas. Ir kitas lašas. Ir kitas. Gal čia mano pražiūrėtas pašaukimas – santechnika? Nors iš tiesų veikiausiai atvirkščiai – nuo vaikystės jaučiu kažkokią vamzdynų baimę. Man nepatinka uždari dalykai. O kas vyksta vamzdyje, niekada nežinai: neįlįsi ir nepasižiūrėsi. Kažkas neprieinamo, tamsaus.

Paskutiniu metu iš tiesų daug tyrinėju ne tik savo baimes, bet ir apskritai reakcijas į paprasčiausias gyvenimo situacijas. Pamenu, prieš pradėdama rašyti „Paštininką ir serbentus“, kasdien stebėdavau, kaip neįtikėtinai gebu prieiti prie kiekvienos problemos: lyg ji būtų ne skylutė palto rankovėje, o Etnos krateris. Nuostabiai blogas gebėjimas! Kita vertus, veikia ir atvirkštinis variantas: jei miške sužydo viržynai, aš matau visą viržių karalystę su sava atmosfera ir istorijomis. Mane tas viržyno rudenį jausmas tiesiog apima – nuo galvos iki kojų! Tad gebėjimas „pūsti dramblius“ iš kiekvienos musės gal vis dėlto ne toks jau ir blogas…

Štai taip susijungė dvi mano gyvenimo nuotrupos: vamzdžiai ir smulkmenų didinimas iki begalybės. O laiškus mano knygose visada kažkas kažkam rašo. Tik šį kartą labai norėjosi lengvos, absurdiškos, ironiškos minties. Taip mane susirado berniukas, kuris nešiojo paštą ir turėjo tėtį, nemokantį tvarkytis buityje.

VEIKĖJAI

Aplink mane – nemažai savo pasauliuose, mintyse paskendusių žmonių, kuriems paprasčiausi buities darbai yra kaip kosminės misijos: jie arba operuoja kūrybinėmis vizijomis, arba žaliuoja savo dvasių augime, ką jau ten buitis su savo vamzdynais, grindjuostėmis ir byrančiu tinku… Tad tėčio portretas išplaukė natūraliai. O į berniuką kažkuria prasme galbūt sudėjau save: kai būdamas vaikas savais būdais iš visų jėgų stengiesi padėti tėvams, kuriems kažkas labai nesiseka. Kiekvienas vaikas juk greitai pasijunta kaltas dėl neįtikinamiausių situacijų. Todėl ūmiai imasi tvarkyti pasaulį, nes nori gražiai gyventi. Nori idilės. Idilės net ir paprasčiausioje vonioje, į kurią tėtis eitų linksmas, o ne liūdnas. Aš pati pasaulį ėmiausi tvarkyti tada, kai išsiskyrė mano tėvai. Man buvo šešeri. Kaip matot, tvarkausi iki šiol.

Be galo nudžiugau, kai mane kūrybinėse platumose susirado mergaitė, kuri ėmė ir užsimanė serbentų. „Arba nebūtinai serbentų.“ Mergaitė ne tik atnešė šviesą į niūroką berniokišką gyvenimėlį – ji net atsirado ant viršelio! Ta mergaitė – tai turbūt dabartinė aš, kuri serbentų mato tūkstantįkart daugiau nei prakiurusių vamzdžių ir nori pasidalyti jais su visais. Tam tikra prasme mergaitei tenka ir kitas labai svarbus vaidmuo – mažos moters šalia be mamos gyvenančio berniuko. Kad atsirastų švelnumo, šilumos, gebėjimo įžvelgti grožį.

KŪRYBINIS PROCESAS

Gal bus keista, nes teksto nedaug, bet dirbau prie jo labai ilgai. Vis sugrįždama turbūt metus? Gal todėl, kad mano kūrybinės kelionės visuomet vyksta iškart kelios. Šalia knygų rašymo visada ką nors repetuoju teatre, vakarais einu žiūrėti spektaklių ir rašau jų recenzijas, kažkur kažką su kažkuo kuriu, kuriu, kuriu.
Kažkuria prasme šios knygos rašymas man priminė teatro dramaturgiją, kurią taip pat rašau: ten paliekamas tik koncentratas, tik tai, be ko neįmanoma. Visi atmosferiniai pasakojimai išimami. Taip buvo ir čia – su leidykla tarsi ruošėmės paveikslėlių knygai, kurioje garsiausiai kalbėti turėtų paveikslėliai. Todėl tekste liko tik esmė, nieko pašalinio; perrašinėjau gal dvidešimt kartų nuo pradžios iki galo, sverdama kiekvieną mintį. Bet tai, kaip prie istorijos priėjo dailininkė Patricija, manau, yra labiau lygiavertis balsas. Niekas nekelia galvos aukščiau – visi čia lygūs: ir raidės, ir spalvos, ir visų visutėlių akys.

Dabar net sunku patikėti – ši knyga parašyta dar tada, kai nebuvo pandemijos. Kai tekėjo ramus gyvenimas. Labai seniai. Ir jos kelias iki leidyklos buvo greitas. Tik viskam, kas jos laukė toliau, reikėjo laiko. Su Patricija, deja, daug nebendravome – leidykla „Tikra knyga“ norėjo pažiūrėti, kaip veikia idėja, jei autorius dailininkui neperduoda savo vizijų, o dailininkas kuria visiškai iš savęs.

Man lig šiol išlikęs mūsų pirmas susitikimas su Patricija: gėrėme kavą, kalbėjomės, ir staiga ji visą stalą nuklojo visokiausio formato ant įvairaus popieriaus ranka pieštais piešiniais. Jausmas buvo toks, lyg tai – visą gyvenimą slapta skirtingose užrašinėse pieštų eskizų rinkinys! Vien jį čiupinėti, sklaidyti tarp pirštų buvo begalinis malonumas.

Iliustracijų anatomija pagal PATRICIJĄ BLIUJ–STODULSKĄ

PRADŽIA

2020 metais Vilniaus knygų mugėje pristatinėjau savo kūrinį „Eglė“ teatro „Kamišibai“ pavidalu. Taip susipažinau su leidykla „Tikra knyga“, iš kurios gavau pasiūlymą iliustruoti Dovilės tekstą. Kadangi tuo metu su šeima svarstėme iš Varšuvos persikelti į Vilnių, man tai buvo papildomas ženklas ir priėmiau jį su dideliu entuziazmu.

Turėjau savyje didelį smalsumą, kaip atrodo lietuviškas iliustruotų knygų pasaulis. Aprašymas iš pradžių pasirodė nelengvas, neakivaizdus. Kartu liūdnas, pilnas absurdo, nepasakymų, bet iš tikrųjų – šmaikštus! Taip prasidėjo mano darbas – reikšmių ieškojimas. Dar teko prisiminti lietuvių kalbą, nes pati esu lenkė, 12 metų praleidusi emigracijoje.

ILIUSTRACIJŲ STILIUS

Pirmutinis Dovilės kūrinio pavadinimas – „Nebe tie laikai“. Pakvipo nostalgija. Puiki proga medžiagos ieškoti antikvarinėse parduotuvėse, kurių Varšuvos Pragoje pilna – atvirukai, vokai, pašto ženklai… Skaičiau artimų ir svetimų žmonių laiškus. Tai tarsi keliavimas tarp skirtingų pasaulių.

Ir taip mūsų knygą mačiau. Prasidėjo kūrybinis smagumėlis – panaudojau pieštukus, tušą, akvarelę, dariau estampus iš trintukų, užsakiau keletą tėčio portretų pas mano sūnų Kostą (kuris jau ne pirmą kartą dalyvauja knygos kūrimo procese).

Leidau sau būti lanksčiai ir atvirai, ieškoti, pažinti, neapsiriboti. Gal todėl užtruko daug laiko, teko nemažai pripaišyto popieriaus išmesti. Kalbant apie stilių – norėjau sukurti tikrai gražią knygą, kruopščiai nupieštą. Dauguma piešinių – originalai, beveik nepakeisti kompiuteriu. Laikau save antro plano, vizualine rašytoja – užrašai, reklamos, juokeliai – mano darbas.

KŪRYBINIS PROCESAS

Knyga pradėjo kurtis tarp Varšuvos ir Vilniaus, tarp kartoninių dėžių ir žaislų, ant virtuvės stalo naktimis. Būdama trijų vaikų mama, esu pripratusi prie ekstremalių darbo sąlygų. Laikui bėgant viskas atsistojo į savo vėžes, dabar mano darbo valandos klasikinės 9–17. Kadangi nusprendžiau, kad naudosiu kuo mažiau kompiuterio, darbas prailgo, teko daug piešinių išmesti, perpiešti – užtat turiu stalčiuje apie 50 gražių nutapytų pašto ženkliukų, laiškų… tikras paštininko krepšys.

Gyvenime neskubu, esu gana flegmatiška. Savo kūrybai sugalvojau tokią filosofiją – esu nuomonės, kad jei nuo pradžių viskas eina itin sklandžiai, tai verta sustoti ir įsižiūrėti. Turbūt baisiausias dalykas menininkui tai nuspėjamumas ir akivaizdumas. Ir visuma svarbiau už pavienes detales. Tegul kosmosas laimi prieš chaosą.