Knygos anatomija: „Akmenėlis“ 2021-07-02 – Paskelbta: Interviu, Naujienos

Teksto anatomija pagal MARIŲ MARCINKEVIČIŲ

Marius Marcinkevičius

IDĖJA

Pirmoji mano knyga suaugusiesiems yra „Juodoji Vilniaus saulė“. Joje pasakojama apie tarpukario Vilnių. Ten labai daug autentiškų detalių, kurias man papasakojo senelė. Tos knygos idėja kilo todėl, kad po karo Vilnius pasikeitė neatpažįstamai. Tarpukariu čia buvo didžiulė žydų bendruomenė, kuri sudarė pusę miesto populiacijos, daugybė rusų ir lenkų. Visur buvo žydiškos krautuvėlės, mėsinės, siuvyklos, o gatvėmis zujo barzdoti ir peisuoti žydai. Praūžus karui viso to nebeliko. Liko tik atmintis. Vaikščiojant po miestą su senele ir klausantis jos istorijų miestas man atrodė kažkoks magiškas ir kupinas paslapčių. Todėl nutariau parašyti knygą, kurioje būtų aprašytas tarpukario Vilniaus gyvenimas ir koloritas. Po kurio laiko man kilo mintis – juk mano pagrindiniai knygos herojai galėjo susilaukti vaikų. Ir kas gi jiems nutiko per karą? Taip kilo idėja parašyti knygą „Akmenėlis“, kuri pasakoja apie vaikų gyvenimą Vilniaus gete.

PASIRUOŠIMAS

Daugelis istorijų apie tą laikmetį atėjo iš senelės ir jos sesers Veronikos (mes ją meiliai vadindavome teta Viera) pasakojimų. Bet tarp kiemo draugų taip pat buvo nemažai žydų, kurie vėliau emigravo į Izraelį. Jų tėvai ir seneliai irgi retkarčiais papasakodavo apie karą ir pokarį. Kai pradėjau rimčiau domėtis istorija, romanui rinkau medžiagą bibliotekose, archyvuose ir internete. Medžiagos susikaupė tikrai daug. Bet aš supratau, kad dauguma istorijų yra skirtos tik suaugusiesiems. Jose dažniausiai būdavo pilna faktų, datų ir skaičių, bet nebūdavo jausmo, emocijų ir spalvų. Ir tada nutariau parašyti istoriją apie tai, kaip tokioje situacijoje galėjo jaustis vaikai.

SIUŽETAS

Mane visada domino žmonių sąmonės virsmas. Kaip geri ir padorūs žmonės virsta budeliais ir žudikais. Kodėl visi karai vyksta dėl kilnių tikslų ir šviesios ateities, net nesusimąstant, kad milijonai vaikų tuo metu tampa tų kruvinų suaugusiųjų žaidimų įkaitais. Todėl mano kūrinio pagrindinė idėja buvo jausmas. Jausmas, kurį jaučia ir išgyvena vaikai. O akmenukas yra simbolis. Tai simbolis tos atminties ir žinių, kurias mes turime perduoti savo vaikams. Aš rašau ne vaikams, o mums patiems, suaugusiesiems. Nes tai, ką mes sugebėsime atiduoti, papasakoti ir paaiškinti vaikams, tokie jie ir išaugs ir tada jau jie kurs pasaulį, kuriame mums reikės gyventi ir praleisti savo senatvę.

Vaikystėje vasarą mes leisdavome kaime. Vakarais mėgdavome rinktis pas kaimynus ir pasakoti prie laužo visokias šiurpias istorijas. Netoliese, didžiuliame kleve, gyveno būrys varnų, kurie garsiai krankdavo. Tais laikais visur kaimuose vyko melioracija ir vieną kartą traktorininkas šalia klevo atkasė krūvą kaulų, vokiškų šalmų ir surūdijusių ginklų. Visas kaimas susirinko pažiūrėti. Kažkas iš suaugusiųjų mus pagąsdino, kad čia per karą žuvusių vokiečių kaulai, bet jie iš tikrųjų nemirė, o virto varnais ir stebi mus. Nuo to laiko aplenkdavau klevą dideliu lankstu, grįždamas naktį su broliu namo. Vėliau, kai per televizorių rodydavo filmus apie karą, vokiečiai savo juodomis uniformomis ir krankiančia kalba man visada buvo panašūs į tuos vaikystės varnus.

Mirusios žuvys taip pat atkeliavo iš vaikystės. Užupyje buvo tokia parduotuvė, kurią mes vadinome „nie ma i nie bendze“ („nėra ir nebus“), joje visada gulėdavo keli žuvų lavoniukai balzganomis akimis. Kai paklausdavome, kada bus šviežios žuvies, stora ūsuota pardavėja atšaudavo standartiškai: „Nie ma i nie bendze.“ Išeidavome nieko nepešę, bet tos negyvos žuvys dar ilgai mane lankydavo sapnuose, įgaudamos žmonių pavidalus. Paskui pastebėjau, kad ir tarp žmonių yra tokių – balzganomis ir negyvomis akimis. Jie irgi turbūt jau buvo mirę. Todėl nenustebkite ir neįsižeiskite, kai aš įdėmiai žiūrėsiu jums į akis. Juk turiu įsitikinti…

VEIKĖJAI

Vaikystėje turėjau draugę Rivką, kuri taip buvo pavadinta savo senelės Rebekos garbei. Jos tėvai augino didžiulį juodą garbanotą šunį ir didžiausia atrakcija mums būdavo, kai Rivkos tėvas jį dresuodavo. Šuo mokėjo daugybę visokių triukų ir net galėdavo suloti „mam mam“. Pas juos namie ant sienos kabėjo Izraelio vėliava ir buvo daug knygų man nesuprantamais rašmenimis. Vieną kartą pamačiau ant Rivkos senelės rankos tatuiruotę. Tai buvo kažkokie skaičiai. Paklausiau, kas tai. Senelė kažkaip miglotai papasakojo apie kažkokią stovyklą, kurioje buvo uždaryta, bet tuo metu nieko nesupratau. Vėliau šuo nugaišo, o Rivkos šeima emigravo į Izraelį. Ir tik po daugelio metų, studijuodamas ir gilindamasis į Vilniaus ir Lietuvos istoriją, aš supratau, kas tai per tatuiruotė. Ji reiškė, kad Rivkos senelė per stebuklą išgyveno vokiečių koncentracijos stovykloje.

Berniukas Eitanas yra mano išgalvotas personažas. Jo vardas reiškia „kietas, tvirtas“, koks ir turi būti akmuo. Lankydami savo artimųjų kapus uždegame žvakutes ir paliekame gėlių, o remiantis žydų tradicija, kaip atminimo ženklas ant antkapio padedamas nedidelis akmuo.

Kiti personažai yra paimti tiesiog iš senelės ir kitų žmonių pasakojimų, surinktų bevaikštant po Vilnių.

Iliustracijų anatomija pagal INGĄ DAGILĘ

Inga Dagilė

PRADŽIA

Po kiekvienos iliustruotos knygos kurį laiką naują tekstą man sunku išsirinkti. Jau gana seniai leidyklai „Tikra knyga“ buvau pažadėjusi iliustruoti knygą. Leidyklos kūrybos vadovė, mano gera draugė Daiva Rudytė kantriai ir reguliariai siuntė naujas istorijas ir aš, kaip išranki princesė, vis atsakydavau: „ne“, „ne tokia“, „nematau“, „ne mano“… Pirmą kartą Mariaus kūrinį „Akmenėlis“ perskaičiau praeitą vasarą. Tuo metu jau buvau atmetusi nemažai istorijų. Ši labai išsiskyrė iš kitų, pajutau jos gylį ir prasmę. Sutikau.

Atėjo rugsėjis, o su juo ir tas laikas, kai buvau suplanavusi pradėti darbus. Rugsėjis praėjo. Spalis. Negalėjau patikėti, kad taip gali būti. Visada maniau, kad aš moku apsieiti be kūrybinių kančių, man nereikia gaudyti įkvėpimo. Imi ir darai, jei nepavyksta – palieki, o kitą dieną vėl imi ir darai. Darbų negalėjau pradėti visą mėnesį. Tiesiog neišėjo, bijojau pradėti, nenorėjau daryti paprastai, neapgalvotai. Taip net nepadėjus pirmojo brūkšnio praėjo ir spalis. Turėjau ko nors imtis ir sugalvojau, kad man reikia labiau susipažinti su to meto įvykiais ir juos išjausti. Filmai ir knygos, o vėliau „Pinterest“ tapo mano laiko mašina, kurie nukėlė į knygoje aprašomus įvykius, iš jų aš susirinkau visą reikalingą medžiagą.

Mažiausiai 2 kartus norėjau viską mesti, skambinti Daivai ir sakyti, kad daugiau nebegaliu, nenoriu, per sunku, nepiešiu, tačiau stabdė duotas pažadas, o jausmas viduje man kuždėjo, kad turiu tai padaryti. Šiek tiek nejauku taip atvirauti, pasakoti, kaip buvo sunku. Bet kad kitaip turbūt ir negalėjo būti. Graudinausi kas dieną, ypač žiūrinėdama tikrų įvykių nesuvaidintas nuotraukas. Jos tokios stiprios ir paveikios… Praėjus 5 pasiruošimo mėnesiams, vasarį pradėjau piešti iliustracijas. Įvestas Lietuvoje karantinas man suteikė galimybę dirbti kasdien ir ilgiau nei įprastai. Rodos, pradėjau giliai įkvėpdama ir baigiau ramiai iškvėpdama, nesustodama, nenuklysdama, labai sklandžiai ir užtikrintai.

Įdomu tai, kad Mariui parodžiau tik vieną vienintelę iliustraciją, o visas kitas jis pamatė tik baigus knygą. Turėjau nepamatuojamą laisvę kurti. Su kiekviena nauja iliustracija norėjosi toliau piešti kitą, o po jos dar kitą ir dar, rodėsi, kad viena be kitos ir be tų, kurios dar bus, neperduos tinkamos žinutės. O jei Mariui nepatiks ir reikės keisti? Keisti būčiau nenorėjusi, nes labai stipriai jaučiau, kaip noriu, kad viskas atrodytų. Sudėjus kelias priežastis, Mariui liko tik kantriai laukti ir pasitikėti manimi. Esu jam labai dėkinga už tai.

STILIUS

Kiekviena knyga pilna atradimų. Man netgi yra sunku piešti tuo pačiu stiliumi ar naudoti lygiai tas pačias technikas, kaip kažkurioje kitoje mano knygoje. Kiekviena istorija daro įtaką pasirinkimams. Šioje knygoje labai norėjosi lengvumo, todėl iliustracijose sumažinau kelių technikų ar skirtingų medžiagų naudojimą. Pagrindinė priemonė buvo kompiuterinis pieštukas su planšete, iliustracijose fonams kai kur naudojau skenuotą linijinį sąsiuvinį ir skenuotas voleliu su dažais per trafaretus perbrauktas formas, kurios virto namų, paukščių ar kelių kitų detalių formomis. Man labai patiko taip, kaip piešiau, jaučiausi labai gerai ir svarbiausia – savimi.

VEIKĖJAI

Labai daug veikėjų perpiešiau iš nuotraukų, kiti, buvo inspiruoti nuotraukose esančių žmonių: panaudojau šukuosenas, aprangą, profesiją, situaciją ar kitas detales. Man buvo labai svarbu kuo tiksliau perteikti to laikmečio nuotaiką, parodyti profesijas, kurios buvo populiarios, piešti šukuosenas, kurias tuo metu nešiojo, rūbus tokius, kuriuos geto gyventojai dėvėjo. Mintis piešti iš nuotraukų atėjo natūraliai, ieškant prasmės ir tikrumo, kaip pavaizduoti šią istoriją. Norėjau įprasminti kiekvieną veikėją, pagerbti žmones, kurie patyrė visus šiuos baisius įvykius, – tai atminimas jiems.

Daugiausia medžiagos radau socialiniame tinkle „Pinterest“. Jame praleidau begales laiko, ieškojau, rinkausi, nuklysdavau į aprašymus, ilgai užsibūdavau. Labai gerai prisimenu tą akimirką, kai piešiau pirmąją iliustraciją, tai buvo priešlapio iliustracija su visais knygos veikėjais. Įpusėjus supratau, kad aš juos visus dabar sukuriu, prikeliu, o knygos pabaigoje jie turės mirti. Piešiu tam, kad paskui numirtų? Šis momentas buvo labai sunkus.

APLINKA

Nupiešti miestą labai padėjo Mariaus knyga „Juodoji Vilniaus saulė“. Ji nėra apie holokaustą, tačiau joje labai daug dėmesio skiriama Vilniaus vaizdų, kvapų ir spalvų aprašymams. Šios knygos miesto pasakojimas ir „Pinterest’e“ rastos tų laikų Vilniaus, Krokuvos, Varšuvos senamiesčių ir getų nuotraukos persikėlė į knygos „Akmenėlis“ miestus.

SPALVOS

Spalvas iliustracijose labai apgalvojau: kaip ir visoms kitoms detalėms, taip ir spalvoms norėjau suteikti prasmę. Skenuotas sąsiuvinis linijomis simbolizuoja berniuko dienoraštį ir geto teritoriją. Ryški geltona yra tai, kas už geto ribų – laisvė ir normalus gyvenimas. Tokio pat geltonumo žvaigždutė, kurią kiekvienas žydas nešiojo prisiūtą prie rūbų, simbolizuoja suvaržytą žmonių laisvę, uždarytą į mažus rėmus, vos kvėpuojančią, tačiau gyvą ir labai brangią, saugomą prie pat širdies. Visas kitas juodas, pilkas, pilkšvas, sendintas spalvas naudojau istoriniam, praeities laikmečiui ir nuotaikai sukurti.

KŪRYBINIS PROCESAS

Sudėtingiausia iliustruojant buvo išlaikyti ribą, parodyti sunkumą, žiaurumą, bet ne per daug žiauriai. Daiva buvo mano vienintelis vertintojas ir patarėjas, piešdama iliustracijas ir abejodama dėl vienokių ar kitokių detalių tardavausi su ja. Priešlapio atvarte buvau nupiešusi šuniuką, galiniame atvarte iš jo turėjo likti akmenėlis. Pagalvojome, kad vaikams bus per žiauru, todėl išėmiau. Atvarte, kur berniukas virsta akmeniu, buvau nupiešusi susigūžusio berniuko siluetą. Pasirodė per žiauru. Išėmiau.

Gana ilgai diskutavome dėl šunelio išvaizdos, mūsų nuomonės nesutapo, bandėme viena kitai nupasakoti, koks gi tai šunelis turi būti, dialogas tapo toks absurdiškas prašalaičio ausims, kad galiausiai pačios pratrūkome juoktis.

Iliustracijoje su vartais ir sargybiniu visais būdais bandėme išsiaiškinti, kas buvo parašyta ant vartų. Daiva išsiuntė užklausas į muziejus, skambinosi su galinčiais tą žinoti asmenimis, tačiau niekas tiksliai nepasakė ir ta vieta taip ir liko abstrakčiai užrašyta. Eskizų pas mane neužsilieka. Man jie tiesiog nesipaišo… Dažniausiai nusipiešiu abstrakčias figūras, formas, grubias detales ir tada baigiu jas, todėl, paprašius parodyti eskizus, aš neturiu, ko rodyti. Jie būna užpaišyti galutiniu piešiniu. Radau vieną išlikusį vaizdą su berniuku, laikančiu šuniuką.