Jonas Basanavičius – simbolis lietuviams 2019-04-15 – Paskelbta: Naujienos

Algirdo Grigaravičiaus straipsnis

Krantai-2019-1_22-29-Grigaravicius-2Apeiti Joną Basanavičių, minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kad ir labai rafinuotai postringaujant, neišeitų. Jo vingiuotam grįžimui į mūsų istoriją po Kovo 11-osios svarstymų ir „pozicionavimosi“ įkarščio pridėjo nuo 2014 metų permanentiškai iškylantis paminklo istorinėje sostinėje klausimas. Žmogus be tikėjimo silpnas, nes tikėjimas suteikia vilties, kuriai rastis reikia valios, tad apsispręsti, kas iš istorinių herojų lieka, o kas išeina į užmaršties tylą, yra amžininkų pasirinktų praeities orientyrų ateičiai dalykas. Kitaip tariant, ne autoritetų laikais negebame susitarti. Tik atodūsiu galime palydėti mintį apie dabarties sekimą jo veiklos gairėmis ar moraliniu pavyzdžiu, greičiau suklusdami aiškinant laimingesnį atvejį, kai asmens interesai sutampa su bendruomenės troškimais ir būtinybėmis, o mūsų herojaus gyvenimas sutapo vientisai, be atodairų vidujai įsipareigojus veikti.

 

 

Krantai-2019-1_22-29-Grigaravicius-6

Rašant apie kertinius Jono Basanavičiaus nuopelnus, „Aušrą“ ir Didįjį Vilniaus seimą, juos susiejome su Lietuvių mokslo draugijos sumanymais. Į pirmą vietą keliant daktaro tikėjimą mokslo žinių įtaka gyvenimui tobulinti, ne iki galo atsakyta dėl ne viename tekste akcentuojamos atodairos į senosios Lietuvos kultūrą kaip galimybę joje rasti dabarties ir ateities atspirties taškus bei pagrindus. Daktaras giliai tikėjo mokslo laimėjimų pritaikymu gyvenimo pažangai ir švietimo galia žmogaus prigimčiai tobulėti. Literatūros istorikas Sigitas Narbutas yra nurodęs, kad asmeninėje Basanavičiaus bibliotekoje XX amžiaus trečiajame dešimtmetyje būta maždaug 3 500 knygų, 5 000 tomų. Atkreipdamas dėmesį į bibliotekos apimtį, rinkimo paskatas ir aplinkybes, teigia, jog įmanoma tvirtinti, kad, galvodamas apie tautos raiškos formas ir būdus, priimtinus gyvenamuoju metu ir ateityje, pagrindų jis pirmiausia ieškojo Vidurio ir Rytų Europos regionų valstybėse, visoms modernias pilietinio gyvenimo formas perimančioms tautoms politinės būties pavidalai jo buvo konkretinami, remiantis savaip suprantama vienalaike antropologine, lingvistine, etnografine, paprotine, tautosakine ir tautodailine medžiaga.

Jonas Basanavičius liko lietuviams simboliu, neišsitenkančiu kasdienybėje, savo dvasios akimis vis žvelgusiu ir ieškojusiu Lietuvos didybės, kuri per penkiasdešimt veiklos metų buvo tapusi neatskiriama gyvenimo dalimi. Nuveiktų darbų reikšmė nesutalpinama schemose ar programose, realiuose vertinimuose ar skalėse, nes lemiamą svorį juose sudaro idėjinė pusė – jokiais matais neišmatuojamas tikėjimas dvasine darbo stiprybe.

Apie Jono Basanavičiaus veiklą išleista Monikos Vaicenavičienės knyga vaikams „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“.

Visą straipsnį galite perskaityti žurnalo „Krantai“ antrame šių metų numeryje.