ISTORINĖS KNYGOS VAIKAMS KŪRĖJA: PAMINKLAS J. BASANAVIČIUI NEBŪTINAI TURI BŪTI SUSTINGĘS LUITAS 2018-02-13 – Paskelbta: Interviu
Valstybės šimtmečio proga pasirodysiančioje knygoje „Per balas link aušros“ („Tikra knyga“, 2018) iliustratorė Monika Vaicenavičienė, padedama sesers Agnės Ulytės, pasakoja Nepriklausomybės akto signataro Jono Basanavičiaus istoriją.
M. Vaicenavičienė sako, kad, rinkdama informaciją knygai, J. Basanavičių pažino ne kaip rūstų tautos tėvą, bet kaip linksmą ir judrų žmogų, kuris nepailstamai siekė šviesos. Tad ir paminklas jam nebūtinai turi būti sustingęs akmens luitas. Daugiau apie knygą ir J. Basanavičių – pokalbyje.
Dažnai apie panašias knygas sakoma, kad jos parašytos vaikams, tačiau įdomios ir suaugusiesiems. Ar galima ir apie jūsų knygą taip pasakyti?
Tikiuosi, kad galima. Daugelis žino Joną Basanavičių, bet ar daugelis jį pažįsta? J. Basanavičiaus istorija knygoje papasakota glaustai, bet nepaviršutiniškai. Į knygą sudėti J. Basanavičiaus gyvenimo įvykiai – nepramanyti, paremti jo paties atsiminimais ir istorikų tyrimais.
Tiems, kam J. Basanavičiaus portretas mintyse šmėžuoja ant troleibusų šonų, pašto ženklų ar vis dar atsimenamų senųjų litų, galbūt bus įdomu įdėmiau susipažinti, koks žmogus slepiasi už skambaus tautos patriarcho vardo. Juk tai ne tik rimtas barzdočius iš nespalvotų fotografijų, bet ir smalsus bei energingas tyrinėtojas, nuveikęs daugybę įdomių dalykų. Iš jo daug ko galime pasimokyti mes visi.
Kokia knygos idėjos atsiradimo istorija? Kodėl nusprendėte iliustruoti būtent Jono Basanavičiaus istoriją?
Sukurti šią knygą sugalvojome drauge su sese Agne Ulyte. Nors studijavome skirtingus dalykus – aš dailę, o Agnė – mediciną, vis mėgstam kartu sugalvoti bendrų kūrybinių veiklų. Mums abiem patinka pasakojimai bei istorijos, ir sykį sumanėm, kad būtų labai smagu papasakoti istoriją apie kokį lietuvį ir jo gyvenimą, kuris mums pačioms yra įkvepiamas pavyzdys.
Agnė – gydytoja, jai įdomu Lietuvos šviesuoliai gydytojai, ne tik gydę ligonius, bet ir kitaip dirbę visuomenės labui. Tokių būta ne vienas; Jonas Basanavičius – vienas iš jų. Kurį laiką Agnė studijavo Prahoje – tame pačiame mieste, kuriame J. Basanavičius parengė pirmąjį „Aušros“ numerį ir kur sutiko savo žmoną. Begyvendama Prahoje Agnė ėmė daugiau domėtis J. Basanavičiaus istorija, perskaitė jo autobiografiją, vis ką nors iš jos papasakodavo ir man. O dar ta jo panašiai į maniškę skambanti pavardė – taigi, prisirinko visokių smagių sutapimų. J. Basanavičius po truputį tapo tarsi savas istorinis bičiulis. Nusprendėm, kad jis gali būti ir puikus vaikiškos knygos personažas.
Kokį Joną Basanavičių pažinote rinkdama informaciją knygai? Koks žmogus jis jums pasirodė?
Pažinau gydytoją, klajoklį, mokslininką, rašytoją Basanavičių. Svajotoją, apdairiai siekiantį savų tikslų. Tyrinėtoją, atidžiai stebintį pasaulį. Lietuvį, parsikvietusį Lietuvą su visomis jos senovės dvasiomis grįžti dabartin. Neįklimpusį į įvairias nesėkmes, bet atkakliai iš jų išbrendantį ir einantį toliau keliautoją.
Įdomus tas J. Basanavičius. Dalykiškas ir romantiškas. Ne koks susigūžęs prisitaikėlis, o nepriklausomas, drąsus, išsilavinęs pilietis. Gebantis būti vienas, bet kartu – bendruomenės žmogus. Visur jam yra ką veikti – ir Maskvoje, ir Vienoje, ir Prahoje, ir Varnoje, ir Amerikoje – bet visur upės jam dainuoja lietuviškas dainas.
Kokias garsiojo Nepriklausomybės akto signataro asmens savybes akcentavote knygoje?
Man labai svarbus buvo nepailstamas Basanavičiaus šviesos siekis – jo tikėjimas, kad šviečiantis, besidomint sava istorija, besistengiant suprati jos vertę, galima įveikti niūrią šiandieną.
J. Basanavičius buvo labai smalsus žmogus, besidomintis skirtingais dalykais, užsiimantis kuo įvairiausia veikla. Jam rūpėjo ir profesinės medicinos naujovės, švietimas ir politika, ir tautosaka. Net sunku patikėti, kaip tiek visko galima suspėti! Knygoje pasakodama J. Basanavičiaus istoriją stengiausi atskleisti jo įvairiapusiškumą, parodyti, kad iš tikro, jei tik užsispiri, gali nuveikti kaži ką.
Kaip manote, kas svarbiausia norint vaikus sudominti Lietuvos istorija?
Manau, svarbu ugdyti supratimą, kad istorija yra ne tik praeitis, karai, karaliai, sutartys ir pasilikę pavieniai eksponatai muziejuose, bet visus mus siejantys pasakojimai. Juk istorija lietuvių kalboje ir yra pasakojimo sinonimas, ar ne? Mes visi sekam paskui savus protėvius – ir visi sekam savus pasakojimus.
Ir dar svarbu supratimas, kad istorijos veikėjai – panašūs į mus pačius, tik atsidūrę kitokiose aplinkybėse, kad jie yra mūsų draugai iš praeities, kurių dėka mes dabar gyvename savo gyvenimus.
Kiek laiko užtruko sukurti šią knygą? Ar ją skubėjote išleisti valstybės šimtmečio proga?
Šią knygą su sese sumanėme prieš porą metų. Šimtmetis dar buvo ateity, bet jau jautei, kad artėja. Pasigirdo kalbų apie deramą paminklą tautos tėvui. Jau žinojom, kad J. Basanavičius, nors ir žvelgia rūstokai iš savo senų portretinių nuotraukų, iš tikrųjų buvo linksmas ir judrus žmogus, tad gal ir paminklas jam nebūtinai turi būti sustingęs luitas. Ėmėme ruoštis valstybės gimtadieniui ir pradėjome kurti knygos apmatus. 2016 m. ši knyga, tuomet dar nebaigta, Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse laimėjo geriausių iliustracijų apdovanojimą, tai buvo paskatinimas knygą pabaigti ir – po kelių su pertraukomis sekusių intensyvesnio darbo mėnesių – išleisti ir pristatyti skaitytojams.
Papasakokite apie savo kūrybos procesą. Pirma rašėte tekstą, ar jį taikėte prie jau sumąstytų idėjų iliustracijoms?
Pirmiausia su sese Agne iš knygų, straipsnių, prisiminimų pradėjome kaupti informaciją apie Basanavičių – rinkome faktus, žymėjomės įdomias detales, peržiūrinėjome nuotraukas. Kartu aptarinėjome, kokie dalykai svarbūs papasakoti, kaip jie siejasi. Pradėjom dėlioti pasakojimo giją. Pamažu atsirado tekstas. Tuomet aš ėmiausi eskizuoti būsimas knygos iliustracijas, dalinti surinktą medžiagą atvartais, ieškoti atitinkamo laikotarpio fotografijų.
Knygą kūriau tarsi senovišką nuotraukų albumą – kai kurios nuotraukos ten gal nespalvotos, kai kurios gal kur iškritusios. Supratau, kad visų J. Basanavičiaus veiklų nuosekliai papasakoti niekaip nepavyks, tad nutariau išrinkti man svarbiausiais pasirodžiusius epizodus. Sugalvojusi, kaip turėtų atrodyti vienokia ar kitokia situacija, kartais ją pirmiau nupiešdavau, o kartais aprašydavau.
Koks knygos fragmentas jums pačiai įdomiausias ir labiausiai džiuginantis?
Man patinka sąskambiai, sutapimai, atsikartojimai – ir šioje knygoje, ir apskritai.
Galbūt vienas toks šios knygos pasikartojimas būtų gyvūnai? Ožkos, davusios vardą Basanavičiaus gimtinei. Šuo, lydintis ir saugantis liūdnais laikais. Kanarėlės, siunčiančios linkėjimus nuo žmonos. Pelėda, laikyta Bulgarijoje ir galiausiai atsidūrusi iškamšos pavidalu Signatarų namuose, kur ir šiandien, jei neklystu, ją dar galima pamatyti. Liūtai, riaumojantys žvėryno narvuose carinėje Marijampolėje, nugulę lietuvių pasakose bei J. Basanavičiaus raštuose. Stebuklingi žvėrys iš vakarinių tėčio istorijų.
Jūsų sukurtos iliustracijos buvo atrinktos, šįmet vienintelės iš Lietuvos, į parodą didžiausioje pasaulyje vaikų knygų mugėje Bolonijoje. Kaip sau atsakote į klausimą, kodėl būtent jūsų iliustracijos sulaukė tokio pripažinimo?
Į Bolonijos knygų mugės parodą buvo atrinktos iliustracijos iš kito mano projekto – paveikslėlių knygos apie upes, kurią sukūriau bestudijuodama magistro studijose Stokholmo Konstfacko meno ir dizaino universitete. Parodai reikia pateikti penkias susijusias iliustracijas, tačiau be jokio teksto. Galbūt parodos komisija pamatė mano iliustracijose tai, ką stengiausi jose pagauti – upių nešamus žvaigždžių atspindžius, ant vandens šokčiojančio akmenuko raibulius, tekančio laiko siuvinėjamą žemę; džiaugsmą piešti, kai spalvos ir linijos plaukia iš rankos dėl jausmo, jog tai, ką pieši, yra svarbu.
Kalbant bendrai, kas, jūsų manymu, yra geras iliustruotojas?
Dažnai įsivaizduoju iliustravimą kaip savito pasaulio, kuriame gyvena pasakojama istorija, kūrimą. Iliustratorius savo piešiniais į tą pasaulį tarsi atveria langelius. Džiaugiuos, kai žiūrėdama pro tokį langelį, jaučiu, kad matau tik to pasaulio dalį, kad išties tas pasaulis daug didesnis, kad šalia dar pilna paslapčių ir erdvių, kurias galiu įsivaizduoti, nors jų ir nematyti. Man regis, geras iliustruotojas padeda pastebėti ryšius, kuriais mes visi esame susisaistę.
Vytautas Raškauskas
Straipsnis buvo išspausdintas: