Gruzinų rašytojo pasakos apie vaikų gyvenimą 2016-10-19 – Paskelbta: Interviu

Nedažnai Lietuvoje leidžiamos gruzinų rašytojų knygos. O štai, kad kas išleistų gruzinų rašytojo knygą vaikams – išvis negirdėtas įvykis. Šiuolaikinio gruzinų rašytojo Bondo Matsaberidzės kūrinys „Pasakos apie berniuką Bekną ir mergaitę Teklą“, kurią pristato leidybos namai „Tikra knyga“, ne visai įprastas kūrinys. Mažiesiems klausytojams bei skaitytojams skirta knyga yra pilna garsų – dainelių, ritminių frazių. Tad galbūt vertingiausia būtų šias pasakas skaityti balsu. Įvykių, kasdien ištinkančių mažuosius veikėjus, grandinėlė mus atveda į seną gruzinų kaimą, kurio kasdienybė užpildyta papročiais, personažais, darbais ir vaikų žaidimais.
B. Matsaberidzės pasakos – meniška folkloro stilizacija. Laiko ribos čia išsitrynusios – iškart ir nesuprasi, kada vyksta veiksmas: lyg ir šiandien, lyg ir prieš daug metų. Iš esmės, autoriaus papasakotas istorijas net pasakomis pavadinti sunku: tai veikiau pasakojimai apie gruzinų vaikų gyvenimą, tačiau panardinti į pasakišką formą. Svarbiausia, visi jie yra pripildyti gerumo, dėmesio vaikams ir bendradarbiavimo.
Gruzinų rašytojo pasiteiravome, kaip jis tapo rašytoju, kaip gimė jo knygos idėją, ką jis mano apie literatūrą.
bondo-matsaberidze

Mes nedaug žinome apie gruzinų literatūrą, ypač šiuolaikinę. Gal galėtumėte kiek papasakoti apie ją?

Šiais metais UNESCO pažymi 850-ąsias gruzinų rašytojo Šotos Rustavelio ir jo epo „Karžygys tigro kailiu“ metines. Manau, kad ir šiuolaikinė gruzinų literatūra užima svarbią vieta pasaulinėje literatūroje. Daugybės mūsų autorių kūriniai yra išversti į užsienio kalbas: M. Jachavišvilio, G. Tabidzės, O. Chiladzės, Ch. Amiredžibio ir kitų. Su vaikų rašytojais situacija kitokia. Nors dauguma rašytojų vienu ar kitu savo kūrybos periodu rašė ir eilėraščius bei apsakymus vaikams.

Kaip jūs tapote vaikų rašytoju?

Labai paprastai: kartą nusprendžiau parašyti pasaką – ir parašiau. Kuriu tik pasakas. Paskutiniu metu rašau eilėraščius, kurie tampa pasakos dalimi. Manau, kad mano pasakas mielai skaito ne tik skirtingo amžiaus vaikai, bet ir suaugusieji.

Papasakokite apie knygą „Pasakos apie berniuką Bekną ir mergaitę Teklą“: kaip gimė idėja? Gal Bekna – tai jūs vaikystėje?

Ši knyga – autobiografinis kūrinys. Viskas, kas atsitinka su Bekna – mano vaikystės epizodai. Žinoma, išskyrus, susitikimą su devu. Man Bekna yra berniuko įsikūnijimas – romantiko, herojaus. Tikiuosi, kad ir Lietuvos mažieji knygos mylėtojai jame ras dalelę savęs. Taip pat noriu pasidalinti viena svajone: jeigu Lietuvoje atsiras vaikų, pavadintų Beknom ir Teklom, aš būsiu pat laimingiausias vaikų rašytojas visame pasaulyje. Tai būtų didžiausias apdovanojimas mano gyvenime.

Ką jūs pats skaitėte vaikystėje?

Prisipažinsiu, kad vaikystėje skaičiau mažai. Labai rimtai sportavau – žaidžiau rankinį. Su literatūra susipažinau besimokydamas 8-9 klasėje. Dėl to „kalta“ pirmoji meilė. Daugiausia skaičiau poeziją. Studentavimo metais rašiau eiles.

Kuo jūs būtumėte, jei nerašytumėte vaikams

Nežinau. Tuo, kuo Dievas būtų panorėjęs.

Kas jums svarbiausia vaikų literatūroje?

Man literatūroje svarbiausia yra literatūra – tai yra tekstas. Stebiuosi tuo, kas šiandien vyksta vaikų literatūroje: knygoje 48 puslapiai, o iš jų tik du teksto. Visa kita – piešiniai. Mano manymu, piešiniai turi papildyti tekstą, o ne atvirkščiai.

Ar yra tokia knyga, kurios autoriui pavydite, nes pats būtumėte norėjęs tokią knygą parašyti?

Tokių knygų, kurios žavi, yra daug. Jos daug metų guli ant mano rašomojo stalo, dažnai jas skaitau, negaliu išsiskirti. Vieną išskirti būtų sunku. Na, jeigu vis dėlto labai reikėtų – tai Georgijaus Leonidzės „Stebuklingas medis“.