Dailininkė M. Vaicenavičienė paveikslėlių knygoje seka J. Basanavičiaus pėdsakais 2018-03-21 – Paskelbta: Interviu

Šie metai dailininkei Monikai Vaicenavičienei prasidėjo itin ryškiai: pripažinimas Bolonijos vaikų knygų mugės konkurse, vasarį pasirodžiusi paveikslėlių knyga vaikams „Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“, kuriai pagyrų negaili ir profesionalai, ir skaiytojai. Nuo vaikystės piešusi Monika dabar jau ir rašo tekstus savo knygoms, o iliustruoti jas labiausiai mėgsta pieštuku ir guašu. Kurdama knygą apie J. Basanavičių dailininkė ji pažino kaip svajingą ir energingą tyrinėtoją, žingeidų mokslininką, nepailstantį keliautoją bei pasakininką, o į tekstą ir piešinius stengėsi įtraukti detales, kurios atspindėtų šio Lietuvos šviesuolio gyvenimo laikmetį. Apie tai bei dar daugiau ir yra šis mūsų pokalbis su Stokholme gyvenančia iliustratore.

Monika, kada pradėjote piešti?

Piešti pradėjau savo gyvenimo pradžioje, tikriausiai prieš kokius dvidešimt penkerius metus, kas dabar besupaisys.

Ar nuo vaikystės svajojote būti dailininke?

Vaikystėje dailininke būti nesvajojau – juk ir taip buvau. Su sese Agne namuose rengdavome piešinių parodas ant pečiaus koklių, su močiute Danute, pasiėmusios blonknotus ir pieštukų, prie upės rengdavome plenerus: susėsdavom kur ant žolės ir paišydavom kokius medžius ar krūmus. Paskui, jau vėlesnėse klasėse, su Agne ir klasės drauge Auste per pertraukas kartu paišydavom komiksus apie mokyklą arba pramanytų vietų žemėlapius.

Vaikystėje norėjau būti ekologė, istorikė, antropologė, nors gerai nė nežinojau, ką tai reiškia, arba braižyti įspūdingus pasaulio žemėlapius. Pamenu, nuliūdau, kai supratau, kad tokie žemėlapių kūrimo metodai pasiliko viduramžiuos. Bet kas čia būtų panašiausia? Taip galiausiai ėmiausi grafikos studijų Vilniaus dailės akademijoje.

Kaip keliai iš Lietuvos nuvedė į Stokholmą?

Stokholme pavasarį baigiau vizualios komunikacijos magistrą Konstfacko universitete. Ši programa skatina vizualaus turinio kūrėjus pažvelgti į savo darbus platesniame socialiniame ir kultūriniame kontekste, kritiškai vertinti, ką ir kaip komunikuoji savo darbais. Mūsų aplinka pilna sutartinių ženklų, įsitvirtinusių įvaizdžių, stereotipų – kartais nusistovėjusios reikšmės palengvina susikalbėjimą, bet kartais užgožia galimybes pamatyti kitaip. Manau, svarbu ugdyti vaizdų analizavimo įgūdžius – ir ne tik universitetuose, bet ir pradinėse mokyklose.

Į mano kursą susirinko grafiniai dizaineriai, filmininkai, iliustratoriai, o aš kūriau paveikslėlių knygą apie upes.

Kokias knygas jau esate iliustravusi?

Pirma mano iliustruota knyga – Prano Mašioto pasakėlė apie paliegusią obelį. Norėjau nupiešti vešlų tirštą sodą, tad paišiau aliejinėmis pastelėmis. Dabar tokiomis kreidelėmis paišau jau mažiau, nes jų atplaišėlės aplimpa visą darbo vietą, prilenda į panages ir pribyra ant sumuštinių. Dažniau dabar piešiu pieštukais ir guašu, kartais karpau karpinius.

Pastarosios mano iliustruotos knygos – apie Joną Basanavičių ir apie upes – ir parašytos mano pačios. Kaži, ar jas tikslu vadinti iliustruotomis, nes piešiniai ir tekstas dažnai atsiranda kartu, sakiniai prisitaiko prie kompozicijų, brūkštelėjimai ir atsitiktinumai padeda pastebėti galimus istorijos vingius.

Knygą „Per balas link aušros. Pasakojimas apie Jono Basanavičiaus keliones ir darbus“ išleido leidykla „Tikra knyga“. Ši knyga – tarsi nuotraukų albumas, sudarytas iš gydytojo gyvenimo epizodų. Šią knygą pavartęs skaitytojas, tikiuos, pažins tokį Basanavičių, su kokiu, rinkdama informaciją apie šį Lietuvos šviesuolį, susipažinau ir aš pati: svajingą ir energingą tyrinėtoją, žingeidų mokslininką, nepailstantį keliautoją, pasakininką. Kurdama šią knygą, stengiausi į tekstą ir į piešinius įtraukti detales, kurios atspindėtų Basanavičiaus laikmetį. Nusprendžiau, kad iliustracijos turėtų priminti nespalvotas senovines nuotraukas – ir kartu primintų, kad žmonės jose buvo labai spalvingi. Norėjau, kad iliustracijose praeitis priartėtų prie skaitytojo.

Naujausia mano paveikslėlių knyga, kurią žadu išleisti, yra apie upes – tiksliau, apie tai, kas gali būti upė. Tai toks pasakojimas iš mano pamažėle surinktų geografinių, istorinių, mitologinių, kultūrinių įdomybių ir mano pačios prisiminimų bei apibendrinimų. Pasakojimas apie mūsų tarpusavio sąryšius.uo skiriasi iliustravimas knygų suaugusiems ir knygų vaikams? Ar nesiskiria?

Iliustravimas vaikams ir suaugusiems, man regis, ir skiriasi, ir nesiskiria. Kai piešiu, galvoju, kokį pasaulį noriu sukurti. Kokius langelius į jį turi atverti mano piešiniai, ką turi apšviesti, kad skaitytojai pajustų, į kokią istoriją pateko. Man atrodo, vaikams svarbu parodyti, kad tų langelių žiūrėti į pasaulį gali būti labai įvairių, kad nėra vieno teisingo matyti ar piešti. Dėl to svarbu įvairovė ir detalės, svarbu, kad iliustracijos kalbėtųsi su skaitytojais. Suaugusiems gal gali palikti daugiau prielaidų, nutylėjimų. Bet erdvės mintims reikia palikti ir vaikų knygose, jokiu būdu nereikia nuvertinti jų pastabumo, imlumo. Piešiant svarbu tikėjimas ir pasitikėjimas, kad nupieši taip, kad skaitytojai supras.

Kodėl pasirinkote Basanavičių?

Šią knygą sugalvojome drauge su sese Agne Ulyte – mes abi vis prisigalvojam kokių kūrybinių veiklų ir abi mėgstam visokius pasakojimus. Agnė mokėsi medicinos ir kurį laiką studijavo Prahoje – ten pat, kur Jonas Basanavičius sutiko savo žmoną ir parengė pirmąjį „Aušros“ numerį. Begyvendama Prahoje Agnė ėmė daugiau domėtis J. Basanavičiaus istorija, perskaitė jo autobiografiją, vis ką nors iš jos papasakodavo ir man. Basanavičius pamažu tapo tokiu artimu istoriniu bičiuliu. Pagalvojome, kad būtų įdomu apie jį papasakoti ir kitiems: juk Jonas Basanavičius – ne tik rimtas barzdočius, į mus žvelgiantis nuo troleibusų šonų, iš vadovėlių puslapių ir kaži kur paliktos praeities, bet ir smalsus, rūpestingas, drąsus žmogus, turėjęs daugybę įvairiausių interesų, apkeliavęs aibę šalių.

Mėgstu sąskambius ir metaforas. Basanavičiaus istorija man pasirodė pilna nuostabių dalykų: liūtų, balų, dvasių, aušros atspindžių. O dar ta jo labai panašiai į maniškę skambanti pavardė…

Be to, norėjau sukurti paveikslėlių knygą apie kokią Lietuvos istorinę asmenybę. Artėjo šimtmetis, norėjome ir mes parengti kokią dovaną valstybės gimtadieniui. Nusprendėme, kad Basanavičius būtų puikus knygos vaikams personažas.

Kiek laiko kūrėte knygą?

Su Agne pradėjome atidžiau rinkti faktus, žymėtis įdomias detales, žiūrinėti nuotraukas, po truputį dėlioti Basanavičiaus gyvenimo istorijos giją. Pamažu atsirado tekstas ir iliustracijos. 2016 m. ši knyga, tuomet dar nebaigta, Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse laimėjo geriausių iliustracijų apdovanojimą, tai buvo paskatinimas knygą pabaigti ir, po kelių su pertraukomis sekusių intensyvesnio darbo mėnesių, išleisti ir pristatyti skaitytojams.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte?

Iššūkių įgyvendinant visą sumanymą atsirado įvairių. Iškilo daug klausimų, kaip suvaldyti pasakojimą: kaip nepasimesti faktų gausoje, kaip iš labai turiningo gyvenimo išrinkti dalis, geriausiai tinkančias pasakojamai istorijai? Kaip papasakoti gyvą istoriją, o ne sausą biografiją? Kaip šalia Jono Basanavičiaus pasakojime įkurdinti ir kitus, jį lydėjusius ir jam padėjusius žmones – tėvus, brolį, žmoną, bendraminčius darbininkus? Kaip parinkti reikiamas detales, vaizdu perteikti Basanavičiaus gyvenimo laikotarpį?

Man svarbu buvo suprasti, kas skatino Basanavičių užsiimti visomis jo veiklomis. Kodėl jam rūpėjo Lietuvos nepriklausomybė? Kodėl rūpėjo lietuviškas raštas? Kokią vietą jo širdyje užėmė pasakos? Savo knygoje seku Basanavičiaus pėdsakais – tačiau kartu seku savą pasakojimą apie jį taip, kaip suprantu jo gyvenimą pati.

Bolonijoje šiemet buvote atrinkta tarp geriausių iliustratorių. Ar tikėjotės? Koks jausmas?

Tikriausiai tikėjausi (kitaip, matyt, nebūčiau dalyvavusi). Tikėjausi, kad mano piešiniais apie upes bus perskaityti, kad prakalbins. Kas kitiems pasirodys įdomu, ne visad lengva nuspėti. Dėl to savo piešiniais stengiuosi pasakoti apie dalykus, kurie svarbūs man pačiai – paslaptis, slypinčias už kasdienių nutikimų, svajones ir ilgesį, būtinybę saugoti mūsų aplinką, ryšius, kuriais mes visi pasaulyje susisaistę. Smagu, jei mano iliustracijose juos pastebi ir kiti.

Kokios mėgstamiausios vaikystės knygos?

Pirmiausia, kas šauna galvon – Tony Wolfo knygų serija „Miško pasakos“ apie stebuklingo miško bendruomenę, kur įsikuria gyvūnai, nykštukai, milžinai, fėjos, kaukučiai. O jei jau miškas – tai kuo gilyn, tuo daugiau medžių. Paslaptingos Michaelio Ende ir Vytautės Žilinskaitės istorijos, Roaldo Dahlo pasakojimai apie geraširdžius vaikus, įveikiančius piktus suaugusiuosius, Astridos Lindgren knygos, Tuvės Janson muminukai, Lewiso Carrolo pramanai. „Vėjas gluosniuose“, „Panama labai graži“, „Mikė Pūkuotukas“, „Ką žmonės dirba visą dieną“, „Duobės“, „Anė iš Žaliastogių“… Ir pasakos, daug pasakų: Hanso Kristiano Anderseno, brolių Grimų, lietuvių liaudies, Vilhelmo Haufo.

Ar skaitote dabar?

Skaitau, labai mėgstu skaityti. Skaitau vaikiškas knygas ir dabar. Ir dėl profesijos, ir dėl malonumo.

Ar svarbu vaikams skaityti? Kodėl?

Manau, svarbu skaityti vaikams, tada jie patys ilgainiui supranta, kad vaikams svarbu skaityti. Skaitymas drauge man atrodo tarsi koks bendras pasivaikščiojimas miške, puiki galimybė aptarti tai, ką pastebi, dalintis savo mintimis. Toks draugavimas. Nebūtina visąlaik skaityti knygas, galima skaityti ir medžių lapus, praeivių veidus, pavasarinius upeliukus. Man atrodo, knygų skaitymas moko pamatyti aplink save istorijas ir suprasti, kad tavo gyvenimas irgi viena iš daugybės istorijų, suprasti, kad nesi vienišas pasauly. Aš, kaip jau sakiau, mėgstu skaityti, todėl man norisi, kad ir kiti atrastų skaitymo, o tiksliau, įsivaizdavimo, lyginimo, svarstymo, džiaugsmą.

Ko pasigendate vaikų literatūroje Lietuvoje? O gal turite kuo pasidžiaugti?

Dar daug visko galima papasakoti Lietuvos vaikams. Galvojant apie paveikslėlių knygas, į galvą ateina įvairesni veikėjai ir personažai, kurie būtų artimi vaikams, gyvos istorijos apie Lietuvos istoriją, čia gyvenusius žmones, tautas, jų kultūrinį palikimą, knygos, skatinančios vaikus pačius kurti. Gal nevisai pasigendu – labiau ilgiuosi, laukiu.

Pasidžiaugti, aišku, irgi yra kuo. Džiaugiuos pasirodančiais svetur pripražintų knygų gražiais vertimais, vis labiau gyvybingėjančiais komiksais, ir karts nuo karto pasirodančiomis paveikslėlių knygomis, kurios ne probrėgšmais švysteli žiūrovams spalvingų vaizdų, bet kuria savus istorijų pasaulius, kurios kuria atsakingą žiūrėjimo ir skaitymo santykį. O tokių knygų pasirodo ne taip jau ir retai.

Ačiū už pakalbį.
(Kalbino Evelina Daciūtė)