CHAMELEONO SAPNAI. METŲ KNYGOS RINKIMAI 2021 2022-04-05 – Paskelbta: Interviu, Naujienos
Šiemet į Metų knygos rinkimų penketuką pateko net 3 leidyklos „Tikra knyga“. Viena iš jų – ryški ir spalvota, svarbią žinutę nešanti Jurgos Vilės ir Linos Sasnauskaitės knyga „Chameleono sapnai“. 
Daugelio širdis pavergusios knygos „Sibiro haiku“ autorė Jurga Vilė jauniesiems skaitytojams pristato naują paveikslėlių knygą „Chameleono sapnai“. Knyga tapo pirmąją serijos dalimi, pasakojančios apie skirtingus pasaulio gyvūnus, bei mokančia pažinti ir saugoti mus supantį pasaulį.
Naujoji Jūsų knyga vadinasi „Chameleono sapnai“. Kodėl parūpo chameleonas?
Rūpi chameleonas ir vabzdys maldininkas, plaštakė, gyvatė ir kiti gyviai. Kiekvienas gyvas sutvėrimas – savitas, nepaprastai įdomus pasaulis. Tikra dovana, jei nusišypso laimė stebėti jį iš arti. Gyvenant pietų Ispanijoje, Andalūzijoje, mano vaikams chameleonas buvo mėgstamiausias roplys. Matydavome jį retai, bet visada laukdavome tų susitikimų. Prisimenu, važiuojam mašina prie jūros, o vaikai čiauška: „Gal pamatysim chameleoną. Įdomu, ar šiandien jis bus žalias, ar geltonas?“.
Kokia pagrindinė knygos mintis?
Man visada sunku išskirti pagrindinę knygos mintį. Net ir trumpame tekste jų susipina visa galybė. Vienos įgauna žodžių pavidalą, kitas galima tik nuspėti, nujausti. Žinoma, norėjosi paraginti niekada negrobti chameleonų iš gamtos ir nesivežti namo tik todėl, kad jie tokie egzotiški ir mieli. Pasirodo, būtent dėl šios priežasties chameleonai taip sparčiai nyksta. Su liūdesiu stebėjau chameleoną Leoną, įspraustą į akvariumą. Norėjosi, kad jis bent sapnuose atsigautų, pasinerdamas į spalvas ir prisiminimus. Visa laimė, kad mūsų knygos pagrindinis veikėjas po ilgos juodos savaitės atgavo laisvę.
Knygą dedikuojate profesoriui Javier Lopez ir jo mokiniams Alisai ir Emiliui. Ar galite papasakoti plačiau apie juos?
Andalūzijoje turėjau draugą Javier. Tikrą nuotykių ieškotoją, keliauninką, sodininką, haiku rašytoją, kaligrafijos meistrą… Su juo išmaišėme pačius gražiausius gamtinio draustinio Cabo de Gata kampelius. Javier apsiskaitęs ir iškalbingas žmogus, todėl jo pasakojimai mums skambėdavo lyg profesoriaus paskaitos. Labai greitai mano vaikai – Emilis ir Alisa – ėmė jį vadinti Profesoriumi Lopez. Ta pravardė ir prigijo. Javier turėjo ypatingą talentą nujausti šalia esančius chameleonus. Jo pranašystės visada pasitvirtindavo.
„Chameleono sapnai“ – pirmoji serijos „Lašas jūroje“ knyga. Apie ką ši serija? Kokios knygos dar bus išleistos šioje serijoje?
Lašas jūroje – tai daug ar mažai? Parašyti ir nupaišyti knygą apie chameleoną – tai daug ar mažai? Lašas gali lengvai pasimesti begalybėje, kita vertus, begalybė susideda iš tų visų lašų. Ir, kaip sakoma: lašas po lašo… Jau pasirodė antroji knyga apie aštuonkojį – „Pulpas ir jo žalia koja“. Šiuo metu piešiama mano istorija apie kašalotus, pradėjau rašyti apie jūros arkliukus ir balinius vėžlius. Nors tema plati, serija negali būti begalinė. Skirti dėmesį visiems neįmanoma misija, bet svarbiausia išsikeltas tikslas – mokytis pažvelgti iš arčiau į mus supantį pasaulį. Kartu jį tausoti ir saugoti.
Ar turite kokių nors su rašymu susijusių ritualų? Ar yra skirtumas, kada ir su kuo rašyti?
Žymiuosi mintis. Ir nors turiu visą dėžę užrašų knygelių, dažniausiai užsirašinėju ant atskirų baltų popieriaus lapų. Primarginu juos iki kraštelių ir kaupiu, kaupiu. Nutaikiusi tinkamą akimirką peržiūriu ir surūšiuoju mintis kompiuteryje. Mano rašymo ritualai graužikiški. Rašydama turiu kažką graužti. Riešutėlius, grūdelius, džiovintos juodos duonos kriaukšleles. Pasiilgstu rašomosios mašinėlės garso. Stengiuosi jį atkartoti bėgiodama pirštais kompiuterio klaviatūra. Tada visi mane tildo, prašydami nedaužyti klavišų. Žinoma, labiausiai mėgstu rašyti, kai būnu viena. Vienkiemyje. Eiti pasivaikščioti ir grįžus vėl rašyti.
Kas pirmieji jūsų knygų tekstų skaitytojai ir kritikai?
Jei rašau vaikams, visada skaitau saviškiems. Jų pastebėjimai dažnai būna netikėti, kartais priverčia susimąstyti, kai ką perrašyti. Tekstus, skirtus vyresniems, mėgstu skaityti garsiai draugams. Dažniausiai tai tik ištraukos. Prisigalvoju skaitymų scenarijų. Jauku skaityti žvakių šviesoje. Esu pratusi išgirsti komentarus, kad gražu, bet painu… Tada prisimenu, kai dirbau aukle Prancūzijoje, vaikai sakydavo: Jurgos pagaminti valgiai visada gražūs, bet ne visada skanūs… Tai paskatino mane atsiversti storą receptų knygą, aptriušusiais viršeliais.
Ar turite mėgstamą kvapą, o spalvą?
Figų. Melisos. Šlapių samanų. Apelsinų žiedų. Šieno. Senų knygų puslapių. Lauke išdžiūvusių paklodžių. Mano vaikų plaukų… Svaigstu nuo kvapų! Jei paklaustumėt artimų žmonių, visi atsakytų, kad Jurgos spalva mėlyna. Mėlynoje tarpstu. Kartais man rodos, kad pati esu mėlyna spalva. Bet tokia būdama dairausi aplink ir grožiuosi kitomis spalvomis. Dabar įsimylėjau geltoną. Anksčiau mėgdavau dėvėti spalvingus rūbus, vėliau ėmiau rinktis kuklesnes spalvas, dažnai slepiuosi pilkoje.
Ar labai sunku laukti naujos knygos?
Vis kažko laukiame. Kelionės, žmogaus, vaikų, savo knygos… Norisi, kad įvyktų greitai. Va, parašei, va, nupaišė, va, jau tavo rankose. Bet… gal taip būtų per paprasta. Tiesa, jei lauki labai ilgai, gali prarasti tikėjimą: o gal tas tekstas nieko vertas? Kuriant paveikslėlių knygą, labai svarbus momentas, kai pradeda dirbti iliustruotoja(s). Tada apima tas geras jausmas, kad knyga artėja link išsipildymo. Ir pakelti laukimą vis lengviau.
Iliustracijos – neatsiejama knygų vaikams dalis. Lina Sasnauskaitė – viena iš tų iliustracijų fėjų, paverčiančių autoriaus parašytą istoriją piešiniais. Vienas paskutinių iliustruotojos darbų – autorės Jurgos Vilės parašyta bei leidyklos „Tikra knyga“ išleista knyga vaikams „Chameleono sapnai“. Apie tai ir daugiau kalbamės su iliustruotoja.
Kaip iliustracijos papildo pasakojimą, padeda pasakoti knygos istoriją?
Labai įvairiais būdais. Jei pasakojimas ilgas, sudėtingas, iliustracija gali būti skaitytojui poilsio oazė, proga paklaidžioti akimis. Jei tekstas santūrus, mažai atskleidžiantis, gali praplėsti žodžių ribas. Gali suteikti teksto melodijai ritmo, arba ritmingą tekstą papildyti vingiuojančiomis formomis ir spalvomis. Gali tiesiog intymiau supažindinti su veikėjais, jeigu nesinori tekste smulkiai aprašyti veikėjų išvaizdos, tekstu belieka pasakoti veikėjo nuotykius. Svarbu, kad iliustracijos netrukdytų suvokti ar skaityti teksto, neiškreiptų autoriaus sumanymo.
Kaip manote, ar turite savo išskirtinį, jau atpažįstamą iliustravimo braižą? Koks jis būtų?
Kol kas neturiu, mano kiekviena knygelė yra iliustruota skirtingu stiliumi. Norėčiau atrasti savo braižą, tikiuosi ir rasiu.
Iš kur semiatės įkvėpimo kūrybai?
Dažnai iš paties proceso: nupiešus vienaip pamatai, kaip galėtum kitaip. Taip pat iš kitų iliustruotojų, juos „gaudau“ socialiniame tinkle Instagram, perku įvairias knygeles. Dar kažkoks paslaptingas būdas kurti yra iš vakaro pagalvoti, nieko nepradėti, ramiai eiti miegoti ir iš ryto kažkaip ateina žinojimas, ką turi padaryti, ką nori pabandyti. Tai gal tas įkvėpimas ateina ir iš miego.
Kaip atrodo jūsų darbo diena iliustruojant knygą vaikams?
Pradedu nuo kūno treniruotės internetu. Tada kava, pusryčiai sūnui, skambutis tėčiui. Peržiūriu dienos planą ir pradedu. Kartais sunku būna ir pakilti pietų ar pailsėti, kad neišsibėgiotų susikaupimas. Taip iki vakaro. Dirbant klausausi įvairių laidų.
Kuri iliustracija iš jūsų iliustruotos knygos „Chameleono sapnai“ jums yra pati reikšmingiausia? Kodėl?
Reikšmingiausios iliustracijos yra tos, kurios geriausiai pavyksta, atrodo įdomiai, pavyzdžiui chameleono paleidimo ant šlapios žolės atvartas.
Kaip pasirenkate knygos iliustravimo techniką?
Intuityviai, atsitiktinai. Pavyzdžiui, knygą „Chameleono sapnai“ buvau sumaniusi iliustruoti visiškai ranka ant popieriaus, bet pradėjusi supratau, kad per sunku, bijau, nespėsiu, tad ėmiau skanuoti pieštus ranka fragmentus, potėpius. Dėliojau ir žiūrėjau, kas pavyksta. Teptuko paliktus potėpius planavau panaudoti jau senokai: patinka akrilo dažų, kai tepi juos praskiestus, skaidrumo suteikti efektai.
Jei reiktų viena vienintele spalva iliustruoti kūrinį „Chameleono sapnai“, kokią spalvą pasirinktumėte? Kodėl?
Juoda, nes suteikia visą skalę tonų, nuo tamsiausio iki šviesių pilkų, yra neutrali, neniekina nei vienos kitos spalvos, kartais net nelaikoma spalva. Arba žalia, nes be žalios chameleonui gana sudėtinga būtų pažaliuoti.
Kokie Lietuvos ar užsienio kūrėjai jus įkvepia?
Kęstutis Kasparavičius, Stasys Eidrigevičius, Sven Nordqvistas (Petsono nuotykiai), Eric Carle (Vikšrelio nuotykiai), Leo Lionni, Gosia Herba, Taro Gomi, Donaldas Bisetas, Eglė Žvirblytė, David Shrigley (iliustracijos suaugusiems). Taip pat visa kariauna šiuolaikinių lietuvių iliustruotojų: Inga Dagilė, Lina Dudaitė, Aušra Kiudulaitė. Iš vyresnės kartos mane įkvepia Algirdas Steponavičius, Birutė Žilytė, M. K. Čiurlionis bei daugelis kitų.