Kūrėja Rasa Kaper kviečia į fantastišką meškių pasaulį 2015 25 birželio – Kategorija: Interviu

Kiekvienas mes turime savo istoriją, susidedančią iš daugybės detalių: žmonių, įvykių, pomėgių. Meškių kūrėjos ir iliustruotojos Rasos Kaper gyvenimo dėlionėje taip pat yra šimtai detalių, ir nemažai jų papuošta mielais meškiukais. Jie – didžiausias menininkės pomėgis ir maloniausias darbas. Dešimtmetį meškius siuvusi, prieš dvejus metus juos dar ir piešti pradėjo. R. Kaper rankomis iliustruotos jau dvi knygos vaikams – „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ ir „Meškių istorijos. Medaus mainai“.

Olandijoje gyvenanti menininkė liepos mėnesį atvyksta į Vilnių ir visus norinčius kviečia į kūrybines meškučių kūrimo dirbtuves. Jos veiks sostinėje nuo liepos 11 iki 18 dienos. „Kažkada atradau, kad meškiai yra tai, kuo man labiausiai patinka užsiimti, – sako meškių kūrėja. – Vesdama kūrybines dirbtuves visada pagalvoju, kad gal nors vienam iš čia sėdinčių atsivers tokia galimybė. Gal siūdamas meškiuką žmogus supras, kad tai yra jo pašaukimas. Labai gera dalytis tuo, kuo pats gyveni.“

Užsikabino nuo pirmojo meškio

 Kiek save prisimena, R. Kaper visada mėgo meškiukus. Būsimas vyras dar pažinties pradžioje kartą vieną parvežė jai dovanų – Mikę Pūkuotuką. „Nors buvau jau gerokai „paaugusi“, man jis vėl priminė vaikystę, todėl keliaudama įsimesdavau į lagaminą, – dalijasi prisiminimais. – Siūti meškius pradėjau tarsi savaime. Kartą Vilniaus knygyne radau knygą anglų kalba apie tai, kaip pasiūti meškiuką. Paėmiau ją į rankas, pavarčiau ir… grįžau su mintimi, kad jau aš tai meškiukų nesiūsiu. Net neįsivaizdavau, kaip būtų galima tokį gražų sukurti – kaip gamykloje.“

Tačiau mes kalbame, o ten, viršuje, kažkas garsiai pasijuokia iš mūsų pažadų. Po kiek laiko Rasa su vyru viešėjo pas draugus Londone. Kojos pačios nuginė į knygyną, iš ten būsimoji meškių kūrėja išėjo po pažastimi laikydama knygą, pasakojančią, kaip pasiūti meškį. „Užsikabinau nuo pirmojo meškio“, – prisimena 2005 metus R. Kaper. Tačiau prieš pradedant siūti reikėjo paplušėti: rasti tinkamas medžiagas, sąnariukus, akutes. Visa tai buvo galima įsigyti internetu Vokietijoje, bet tuomet kainos dar labai kandžiojosi. Moteris perėjo visas Vilniaus audinių parduotuves, nusipirko į visas šalis tįstančio dirbtinio kailiuko, nes nelabai žinojo, kokio reikia. Vyras iš plokštės išpjovė diskelius sąnariukams, Rasa dar įsigijo varžtų ir veržlių, akims – sagų. „Siūti man labai patiko, netrukdė net tai, kad medžiagos buvo netinkamos, jaučiausi tarsi devintame danguje, – kalba R. Kaper. – Pirmasis meškis man pasirodė puikus. Tai dabar lygindama suprantu, kad buvo nelabai kas, nes neturėjau tinkamų medžiagų.“

Vėliau meškių kūrėja eksperimentavo su įvairiais audiniais: dirbtiniu kailiu, medvilne, vilna, vėlė, siuvinėjo ant meškių raides, vardus. Ir baltai pavydėjo anglams ir vokiečiams, kurie gali didžiuotis ilga gražia meškių siuvimo bei dovanojimo tradicija. „Lietuvoje meškis buvo tik pliušinis žaislas, pagamintas Kinijoje ir skirtas vaikams. O aš supratau, kad noriu siūti ne vaikiškus, o būtent kolekcinius meškius, – pasakoja Rasa. – Tuo metu nedaug kas suprato, kas tai yra. Niekas nenorėjo pirkti, nes nesuprato, už ką mokėti tokius pinigus ir dar neduoti vaikams žaisti.“

Meškiukų kūrėja teigia, kad tikrą malonumą siūti pajuto po gerų trejų metų, kai parsisiuntė iš Vokietijos specialiai meškiams gaminti skirtų medžiagų. „Vis dėlto audiniai labai daug reiškia, – tvirtina ji. – Tada ir supratau, kad medžiagos pagrindas neturi tampytis, jis turi būti standus, kad meškis neprarastų formos. Akutės turi būti stiklinės, ne paprastos sagos, tada jos žiūri tau tiesiai į širdį ir supranta tave be žodžių.“

Kolekcinis meškutis – ilgas ir sunkus darbas

 Po kelerių metų R. Kaper pajuto, kad atėjo laikas mokyti kitus. Pradėjusi rengti meškių siuvimo kūrybines dirbtuves, džiaugėsi matydama, kaip keičiasi atėjusiųjų supratimas, kas yra meškis. „Pirmoje pamokoje visi klegėdavo ir dalydavosi mintimis, kaip siūs meškiukus vieną po kito ir visiems dovanos, – ir dabar prisiminusi šypsosi R. Kaper. – Jai baigiantis pasigirsdavo, kad gal užteks padovanoti šį, na, ir dar gal vieną. Po antros pamokos pasigirsdavo, kad užteks pasiūti ir padovanoti šį, po trečios – kad niekam šito meškio nedovanos, po ketvirtos sakydavo, jog dabar supranta, kodėl kolekciniai meškiai tokie brangūs, šito pirmojo tikrai niekam nedovanos, o dėl kitų, kuriuos pasiūs, dar gerai pagalvos. Na, nebent įteiks labai artimam draugui.“

Kolekcinio meškiuko kūrimas yra sunkus ir ilgas darbas, jis prasideda nuo vaizdo galvoje, vėliau tai nupiešiama popieriuje, tada perkama medžiaga, siuvama, kuriami drabužiai, aksesuarai ir galiausiai – suteikiamas vardas.

„Man labai smagu su kitais dalytis patirtimi, – kalba R. Kaper. – Tai, ką atradau pati, siūdama iš visko, kas pakliuvo po ranka, galiu perduoti kitiems kūrybinėse dirbtuvėse. Kam iš naujo išradinėti dviratį? Jei tuo metu, kai pati pirmą kartą siuvau meškius, būčiau galėjusi nueiti į kursus, būčiau nedvejodama tai padariusi. Iš kitos pusės, esu labi dėkinga už tą kelią, kurį pati eidama supratau, kaip geriau ir gražiau pasiūti meškiuką.“

Dirbtuvėse menininkė moko, kaip techniškai tinkamai sukurti meškiuką, o kūrybinė pusė priklauso nuo paties kūrėjo. „Kiekvienas pradedantis siūti turi nueiti kelią iki savo meškio, savo stiliaus, – pasakoja menininkė. – Ir tai pavyksta ne pasiuvus vos vieną ar du meškius. Reikia pasiūti dešimt, dvidešimt, trisdešimt ar dar daugiau, kad suprastum ir atrastum savo stilių. Gal todėl pasaulyje yra tiek daug meškių kūrėjų ir dar daugiau meškių mėgėjų, kad kiekvienas autorius turi savo stilių, o jis patinka tik tam tikrai grupei meškių mėgėjų.“

Po pasaulį jau pasklidę beveik keturi šimtai Rasos Kaper rankomis sukurtų meškiukų. Vienodų jų nelabai rasi. „Kaip skulptorius ima molio gabalą ir lipdo figūras, kaskart vis naujas, taip ir meškiai siuvami, – kalba meškiukų siuvimo mokytoja. – Net pagal tą pačią iškarpą siuvamas antras meškis išeina kitoks, nes šiame darbe yra daug kūrybos – negali sudėti taškų, brūkšnių, kas kur bus. Kiekvieną kartą siuvi tarsi naujai.“