Knygos autorius klauso ir ežiuko širdies 2014-01-28 – Paskelbta: Interviu

Simona PUŽAITĖ
„Šiaulių kraštas“

Viskas prasidėjo nuo akių. Išraiškingus gyvūnus šiaulietis Dainius Šukys piešė kone visą gyvenimą, nė nenujausdamas, kad kada nors jie susiburs į vieną tvartą. „Višta, kurią prarijo rūkas“ – pirmoji jo parašyta ir nupiešta pasaka iš knygų serijos „Linksmojo tvarto nutikimai“.

Labiau kikena tėvai

Kai vieną vakarą netikėtai dingo višta Peletrūnija, iš pradžių jos niekas nepasigedo. Tačiau netrukus ėmė aiškėti, kad be Peletrūnijos sugrius visa linksmojo tvarto gyvenimo tvarka… Nuotaikingi pasakojimai knygelėje pirmiausia sukelia nevalingą kikenimą vaikų tėvams.
Dailininko kambaryje nuo palangės žiūri paršas albinosas su sparnais – dar nenuspalvinta papjė mašė skulptūra. Ant lentynų guli pluoštai eskizų. Vien daugiau nei dešimt variantų briedžio su skirtingai pakelta koja.
Gyvūnus D. Šukys piešia gal nuo 8-erių metų. Pamatę meniškus sūnaus polinkius tėvai užrašė į dailės būrelį, vėliau – į Dailės mokyklą. Svajojo būti animatoriumi, bet svajonėms sutrukdė netinkamas laikas ir netinkama vieta.
„Geriausia knyga – be iliustracijų, – svarsto Dainius. – Kai paskaitai, mintyse nupieši savo pasaulį. Todėl filmai dažnai sugadina knygas, nes įstato į rėmus vaizduotę“. Ir staiga sutrinka, gal iliustracijų savo pasakai nereikėjo piešti?
„Noriu viską daryti pats: rašau pasaką, piešiu, maketuoju… Pagalvojau, kad knygelė yra konkretus kūrinys, kaip paveikslas. Negali dar kažko prileisti“, – sako D. Šukys, pats parinkęs net viršelio paveikslų lakavimo formą.

Kontūzytas ežiukas myli karvę

Dainius gyvūną pradeda piešti nuo snukio. Svarbiausios – akys, veido išraiška, emocija. Paveikslėliuose slypi ir užslėptų detalių-perliukų, pavyzdžiui, ant skalbinių purptelėjęs paukštis.
„Pagrindinis dalykas, ko noriu iš savo piešinių, kad juose būtų nuoširdumas. Blogiečių mano paveiksluose, kaip ir gyvenime, nėra“, – kalbėjo D. Šukys, rodydamas ežiuką iš antrosios knygos, kuri dar  kūrybiniame procese.
Griežto ežiuko bijo lapės, bet jis įsimylėjęs karvę Pelenoną, kuri jam abejinga. „Visos karvės viskam abejingos. Todėl jos ir karvės“, – svarsto dailininkas. O priešingybės traukia. Nebūtinai ežiukai turi mylėti tik ežiukus. „Gal ir gamtoje taip yra? Ežiuko nepaklausi, į širdį neįlįsi… Ne veltui knygoje ežiukas kontūzytas,“ – dėsto Dainius.
Kai kurie knygelių veikėjai gyveno savarankiškai jau dvidešimtmetį: ežys Dradas, karvė Pelenona, višta Peletrūnija, gaidys Petrikis… „Baba į cepelinus dėdavo peletrūną. Man patiko pavadinimas – toks kaimiškas“, – atskleidė vieno vardo atsiradimo istoriją.

Pasakų gimimas

Kiekvieną vakarą dabar jau aštuonmetis sūnus Nojus atkakliai prašydavo tėčio paskaityti pasaką. Brolių Grimų kūryba sūnų pakraupino ir išgąsdino. Labiausiai jam patiko S. Nordqvist „Petsono tortas“ – pasakojimą Dainius išmoko mintinai.
Pripratęs žiūrėti kompiuteryje filmus ir prasukinėti neįdomias vietas, berniukas sistemą panaudojo ir klausant pasakas. „Šitą vietą praleiskim, kaip buvo toliau?“ – paragino tėtį perkurti istoriją.
Vėliau nutarė vadovauti pasakos siužetui – tėčio paprašė pakeisti situaciją, kad įvykiai klostytųsi palankiau, nei parašyta knygoje. Pajutęs azartą mažasis režisierius kas vakarą liepdavo tėčiui improvizuoti.
„Kai pasakojau „Petsono tortą“, katinas buvo ir zombis, ir žmogėdra, o Petsonas – supermenas ar mergaitė. Taisyklės buvo paprastos – kiekvienas sakinys turi būti juokingas. Tada supratau – vaikui reikia pasakoti tokias pasakas, kad būtų įdomu ir suaugusiam“, – prisiminė D. Šukys.
Idėja parašyti pasaką kirbėjo daug metų, vis ragindavo draugai. „Gal tam reikėjo, kad gimtų sūnus – lieptelis, kuris liepia“, – svarstė jis. Debiutinė knygelė yra tarsi padėka artimiesiems, kurie tikėjo, palaikė ir drąsino pagaliau ją padaryti.

Prielankumas paršeliui

Autobusu važiuodamas į Palangą D. Šukys ėmė kurti pirmąjį pasakojimą, personažus. Tiek įsijautė, kad ėmė garsiai prunkšti, aplinkiniai atsisuko pažiūrėti. Taip be didelių kūrybinių kančių gimė dar dešimt istorijų.
Personažai – skirtingi, vienas kitam prieštaraujantys ir vienas kitą papildantys. Katinas – vegetaras, negali pakęsti žudynių, todėl gelbėja žuvį. Ežys Dradas – šiurkštus išore, bet jautrus vidumi. Višta – pasipūtusi ir kvaila, kaip visos vištos be savo gaidžio Petrikio gyvenimo neįsivaizduoja, bet nueina į kairę – tai į mišką, tai dar kur.
Dainius pripažįsta, jog visuose veikėjuose galima atrasti jo bruožų. Didžiausią prielankumą autorius jaučia paršeliui Polinezijui, kuris nuo visų nuolat gauna per ausis. Tai geraširdė, komiška, nerangi, konservatyvi persona.
Žmogiški tvarto personažai gyvena mistiškame kaime, kuris šiek tiek lietuviškas, šiek tiek prancūziškas, bet stebuklingas pasaulis.
Kurti smagias istorijas, pasak Dainiaus, paskatino prigimtinis lietuviškas liūdnumas ir rimtumas. Gyvenime būna daug neigiamų situacijų, kurios papasakojus tampa komiškomis.