Rašytoja E. Daciūtė: nežinau, ar galima išmokti rašyti vaikams 2018 sausio 30 – Kategorija: Interviu, Naujienos

Kalbamės su rašytoja Evelina Daciūte, kurios knyga „Laimė yra lapė“ (Tikra knyga, 2016) pirmiausia buvo pastebėta ir prestižiniais apdovanojimais įvertinta užsienyje, o šiais metais atsidūrė Metų knygos rinkimų penketuke vaikams. „Pati jaučiuosi kiek šone. Atėjau ne iš filologų pasaulio, nesu nei bibliotekininkė, nei mokytoja. Nukritau iš dangaus, nelabai aišku, kas per paukštis. Rašau šiek tiek kitaip, nei buvo rašoma. Tai dažnai girdžiu. Iliustratores susirandu irgi kitokias. Man norėjosi išjudinti ledus, nenorėjau daryti to, ką darė kiti. Be to, šiandien vaikai kiek kitokie, tai jiems irgi reikia kitokių knygų. Ir reikia pasirinkimo: kas sudomins vieną vaiką, netiks kitam. Vaikams vis dar dažnai peršama, užuot davus rinktis. Dažnai taip nužudomasskaitytojas“, – sako autorė.

– Esate šešių knygų autorė ir keturių vaikų mama. Kaip atrodo jūsų šiokiadienis?

– Mano šiokiadienis priklauso nuo įvairių aplinkybių: jeigu vyras išvežioja vaikus po mokyklas ir darželius, aš toliau dieną planuoju su mažiausiuoju. Arba aš antrą nuo galo vežu į darželį. Kartais turiu tądien susitikimą kuriame nors darželyje, mokykloje ar bibliotekoje. Arba kartu su iliustratore Aušra Kiudulaite ir mažuoju lekiame į kitą miestą. Knygai „Laimė yra lapė“ patekus į „Metų knygos“ penketuką, yra daug susitikimų, derinimų, vadybos, o laiko kūrybai lieka tik naktį. Deja, turint du mygdukus, apie naktinę romantiką telieka pasvajoti – dažniausiai lūžtu prie kurio nors iš jų.

– Ar prieš imdamasi vaikų literatūros žanro domėjotės juo plačiau: skaitėte šiuolaikinius autorius ir studijavote klasiką, domėjotės naujausiomis to žanro tendencijomis?

– Kai turi būrį vaikų ir manai, kad literatūra yra būtina jų gyvenimo dalis, žinoma, kad domiesi tuo, kas išleidžiama. Į vaikų literatūrą atėjau netyčia, neplanuodama ir nesiruošdama. Rašyti vaikams pradėjau gyvendama Kinijoje. Pirmą kartą gyvenime nėjau į darbą nuo ryto iki vakaro, daug laiko praleisdavau su dviem, o vėliau jau ir trimis vaikais. Nežinau, ar galima išmokti rašyti vaikams. Arba esi arti vaiko, arba nesi. Kad rašytum vaikams, turi būti labai arti. Dažnai ant kelių, ar net žemiau, kad jūsų akys būtų viename lygyje. Aš atsidūriau. Prisimenu save vaiką – kai mano vaikai reaguoja, aidu atsiliepia panašios situacijos, kurias išgyvenau vaikystėje. Tarsi tai buvę užužvakar. Pirma užgimė mintis, kad vaikus labiau moko, elgesį keičia, susimąstyti padeda istorijos, o ne pamokymai, didaktika. Išbandžiau su saviškiais. Kartais skaitau knygas, ypač jei jose vaikas pasakoja pirmuoju asmeniu, ir matau, kaip vaiką nustelbia jau suaugęs dėdė ar teta. O juk vaikai mąsto kiek kitaip. Kitaip apibūdina daiktus ar jų savybes. Kitaip vertina tai, kas nutinka.

 – Kokių pačių netikėčiausių reakcijų esate sulaukusi iš savo skaitytojų?

– Prie apkabinimų, klausimų visai ne apie kūrybą jau priprantu. Patinka, kai vaikai diskutuoja apie istorijas, sugalvoja savo pabaigas. Vis dar nepripratau prie akmens sunkumo epizodų. Kai mažieji nesugalvoja, kas jiems galėtų būti laimė, nes niekada apie tai nekalbėjo. Nes jų aplinkoje svarbios kitos temos arba šalia esantys suaugusieji vertina taip: „Na, ką su tais vaikais apie laimę, čia gi filosofinė sąvoka, suaugusiųjų laukas.“ Argi? Sunku, kai penkiametė sako, kad jos tėtis numirė, o septynmetė – kad mama serga depresija. Kartais nežinau, ką sakyti, tai apsikabiname. Galbūt, kai tu esi arti vaiko, tai ir vaikas yra arti tavęs. O kai esi visai visai arti vienas kito, tai mezgasi ryšys, atsiranda santykis.

– Turbūt net ir neskaitantys tėvai kartkartėmis nuperka savo vaikams knygelių – ne paslaptis, kad vaikams skirta literatūra yra perkamiausia. Kaip vertinate šio žanro situaciją Lietuvos knygų rinkoje iš autoriaus pozicijų?

– Perkamiausia? Nežinojau. Suaugusiųjų bibliotekos namuose man atrodo gausesnės nei vaikų. Ta pati situacija ir bibliotekose. Mažesnėse jų ne tiek daug naujų knygų, o jei ir yra – jos pasiekia gerokai vėliau. Manau, kad vaikams reikia daug susitikimų su kūrėjais. Esu gavusi laiškų, kad vaike pažadinau klausytoją ar skaitytoją. Kaip po to nerašyti vaikams? Deja, dažnai susitikimus riboja finansai. Pastaruoju metu vaikų literatūroje Lietuvoje matau didelių pokyčių, daugiau judėjimo, daugiau interakcijų – prieš trejus metus daug ko nebuvo. Manau, dar kelerius metus vaikų literatūra kils į viršų, o kas su ja vyks paskui, priklausys nuo aplinkybių. Pakilimo laikotarpiu, žinoma, bus prileista visko.

– Ar Lietuvoje įmanoma pragyventi vien iš rašymo vaikams? Turbūt tam reikėtų agresyvios rinkodaros ir bendradarbiavimo su didžiausiais prekybos centrais bei knygynais

– Gal ir galima keliems autoriams. Aš dar nesu iš jų. Be to, su vyru auginame didelę šeimą (ir augame kartu), tai, žinoma, ir poreikiai kiti. Galbūt greitam efektui tiktų agresyvi rinkodara, bet jei nebus geros istorijos, o paveikslėlių knygų atveju gerų iliustracijų – daryk nedaręs. Yra buvę tokių atvejų. Pasirinkau kelią susitikinėti su skaitytojais. Tai galbūt sunkiausias kelias, nes ilgiausias, lėtas. Bet aš ir gaunu iš susitikimų daug. Jaučiu, kad tai svarbu. Galiu po savaitės susitikimų nukristi kryžium vidury svetainės, bet man nesunku save įtikinti atsikelti, jei savaitgalį turiu kūrybines dirbtuves. Esu dirbusi daug skirtingų darbų, bet šitame matau daugiausia prasmės. Šį mėnesį su Aušra buvome Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje. Jie ten tokią programą specialiai mums paruošė. Aš ašarojau. Iš gerumo. Nors iki galo dar nesuprantu, kas iš tiesų vyksta. Man net vaikų rašytoja save pavadinti kažkaip veliasi liežuvis. Esu istorijų pasakotoja. Va šituo svajojau gyvenime užsiimti. Įdomiu keliu į tai atėjau, džiaugiuosi, kad leidausi pasroviui.

siaurin4 biblioteka 3

Leidykla „Tikra knyga“, kuriai dėkinga, kad manimi patikėjo tada, prieš trejus metus, dabar pasirašo vienas po kito kontraktus dėl mano knygų leidybos užsienyje. Įdomu, kas iš ten ateis. O kad ateis – neabejoju. Knygą „Laimė yra lapė“ pirmiausia pastebėjo užsienyje. Paskui, matyt, nebuvo, kur dėtis. Nors sutinku žmonių, kurie sako, kad nieko joje nesupranta. Britų leidėjai, peržvelgę tai, kas leidžiama Lietuvoje, sakė, kad mes drąsūs – ir leidėjai, ir kūrėjai. Man norėtųsi, kad būtų daugiau drąsių. Kiek daug būtų galima nuveikti.

Su šeima kurį laiką gyvenote Kinijoje. Ar teko patyrinėti ten vyraujančias vaikų literatūros tradicijas?

– Yra vietų, kur šiek tiek panašu, yra vietų, kur kardinaliai skiriasi – ten viskas, kaip sako žemaičiai, „untrep“. Jie sako, kad esminė įtaka – Konfucijaus. Vieni tuo džiaugiasi, modernesni – kritikuoja, bando atsiplėšti. Gal panašiai kaip pas mus su religija. Nemokant skaityti kinų rašmenų, sunkiau atsakyti dėl literatūros tradicijų. Kinai leidžia daug knygų vaikams: ir kinų autorių, ir daug verstinių, yra knygynų su leidiniais anglų, kitomis kalbomis. Didelis pasirinkimas.

Keliaudama gyventi į Kiniją svarsčiau, kad gal parašysiu knygą apie ją. Kuo ilgiau gyvenau, tuo mažiau apie tai galvojau. Pamačiau, kad Kinija yra labai marga: kas yra viename gale, kitame – visai kitaip. Tada nusprendžiau perkelti dalį Kinijos – kinų pasakojimus, kurie menkai pažįstami Lietuvoje. Kelios istorijos „Meškių istorijų“ serijoje yra kinų pasakojimų pagrindu. Paprastai juose veikiantys meškiai – pandos.

– Kaip manote, kokį procentą vaikams skirtos istorijos sėkmės sudaro iliustracijos?

– Vaikų istorija vaikų istorijai nelygi. Kalbant apie paveikslėlių knygas, kurios dar naujiena Lietuvoje, tai iliustracijos sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visos knygos sėkmės. Iki šiol daugiausia būdavo leidžiamos iliustruotos knygos: paprastai kas istorijoje, tas ir piešinėlyje. Paveikslėlių knygoje istoriją pasakoja ne tik tekstas, bet ir iliustracijos. Jose gali atrasti daug to, ko nėra pasakojime, ypač jei jis neilgas. „Laimė yra lapė“ dailininkė A.Kiudulaitė, kurdama iliustracijas, vis atsiųsdavo ir klausdavo, ar ne per įžūliai elgiasi, ar ne per daug nutolsta nuo teksto. O aš krykštavau ir sakiau, kad noriu dar jos pieštų istorijų. Nes jose ir humoro daug, ir parafrazių, jos intelektualios. Didesniems vaikams skirtose knygose daugėja teksto ir galbūt piešinys tampa ne toks reikšmingas. Bet man iliustracija, jos kokybė, gylis yra labai svarbūs, todėl aš pati renkuosi iliustratores. Ir tada jos turi visą veikimo laisvę, nes žinau, ko iš jų tikėtis, kaip jos piešia, kaip jų iliustracijos organiškai dera su tekstu.

Ievos Vitenienes nuotr2

– Teko pastebėti iš asmeninės patirties, kad jūsų knygą „Laimė yra lapė“ mielai skaitė ir suaugę žmonės. Kaip manote, ko reikia, kad knygos vaikams patrauktų ne tik vaikų dėmesį?

– Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams. Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems. Vaikai įsitikinę, kad Povilas po išsiskyrimo sutinka tą pačią lapę. „O gal ten buvo kita lapė? – paklausė vienas tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, išgyvenantis skyrybas. Nes taip, gali būti ir taip. Meilė, draugystė kaip jausmas nesibaigia, keičiasi tik jos objektai.

– Ar Lietuvoje vyksta kokios nors kūrybinio rašymo dirbtuvės norintiesiems kurti vaikų literatūrą?

– Nesu girdėjusi apie tokias. Galima išstudijuoti daug teorijos, nugludinti rašymo stilių, gerai rašyti suaugusiesiems, bet taip ir nesukurti istorijos, kuri paliestų vaiką. Užaugę mes taip norime mokyti, taip norime patys kalbėti, užuot išgirdę, išklausę. Stovime ir matome vaikus iš viršaus, jų pakaušius. Daug kas nori nustebinti kritikus, būti premijuoti ir pataikyti į tai, ko reikalauja komisijos. Malonu, kad pastebi, tačiau bent kol kas neužsikabliuoju už to. Mano kūriniai yra gana skirtingi ir jų tikslai skiriasi. Apie ketvirtą „Meškių istorijų“ dalį esu perskaičiusi atsiliepimų, kad knyga nenustebino. Tai tokio ir tikslo nebuvo. Šios istorijos yra tam, kad vaikai atpažintų situacijas, per jas pereitų, išjaustų, suprastų, kad viskas išgyvenama, visi jausmai yra geri. Apie naujausią knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ kažkur mačiau parašyta, kad nėra gili poezija ar kažkas panašaus. O aš ją net poema pavadinau ironiškai. Man reikėjo eiliuoto pasakojimo vaikams, kurių dauguma gyvena mieste, o dargi ir patriotinio – tik gal ne įprasta forma.

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pamėginti rašyti šiai auditorijai?

– Pakartosiu – būti arti vaiko. Kalbėti apie jį jo kalba.

Su šeima kurį laiką gyvenote Kinijoje. Ar teko patyrinėti ten vyraujančias vaikų literatūros tradicijas?

– Yra vietų, kur šiek tiek panašu, yra vietų, kur kardinaliai skiriasi – ten viskas, kaip sako žemaičiai, „untrep“. Jie sako, kad esminė įtaka – Konfucijaus. Vieni tuo džiaugiasi, modernesni – kritikuoja, bando atsiplėšti. Gal panašiai kaip pas mus su religija. Nemokant skaityti kinų rašmenų, sunkiau atsakyti dėl literatūros tradicijų. Kinai leidžia daug knygų vaikams: ir kinų autorių, ir daug verstinių, yra knygynų su leidiniais anglų, kitomis kalbomis. Didelis pasirinkimas.

Keliaudama gyventi į Kiniją svarsčiau, kad gal parašysiu knygą apie ją. Kuo ilgiau gyvenau, tuo mažiau apie tai galvojau. Pamačiau, kad Kinija yra labai marga: kas yra viename gale, kitame – visai kitaip. Tada nusprendžiau perkelti dalį Kinijos – kinų pasakojimus, kurie menkai pažįstami Lietuvoje. Kelios istorijos „Meškių istorijų“ serijoje yra kinų pasakojimų pagrindu. Paprastai juose veikiantys meškiai – pandos.

– Kaip manote, kokį procentą vaikams skirtos istorijos sėkmės sudaro iliustracijos?

– Vaikų istorija vaikų istorijai nelygi. Kalbant apie paveikslėlių knygas, kurios dar naujiena Lietuvoje, tai iliustracijos sudaro ne mažiau kaip 50 proc. visos knygos sėkmės. Iki šiol daugiausia būdavo leidžiamos iliustruotos knygos: paprastai kas istorijoje, tas ir piešinėlyje. Paveikslėlių knygoje istoriją pasakoja ne tik tekstas, bet ir iliustracijos. Jose gali atrasti daug to, ko nėra pasakojime, ypač jei jis neilgas. „Laimė yra lapė“ dailininkė A.Kiudulaitė, kurdama iliustracijas, vis atsiųsdavo ir klausdavo, ar ne per įžūliai elgiasi, ar ne per daug nutolsta nuo teksto. O aš krykštavau ir sakiau, kad noriu dar jos pieštų istorijų. Nes jose ir humoro daug, ir parafrazių, jos intelektualios. Didesniems vaikams skirtose knygose daugėja teksto ir galbūt piešinys tampa ne toks reikšmingas. Bet man iliustracija, jos kokybė, gylis yra labai svarbūs, todėl aš pati renkuosi iliustratores. Ir tada jos turi visą veikimo laisvę, nes žinau, ko iš jų tikėtis, kaip jos piešia, kaip jų iliustracijos organiškai dera su tekstu.

Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams. Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems.

– Teko pastebėti iš asmeninės patirties, kad jūsų knygą „Laimė yra lapė“ mielai skaitė ir suaugę žmonės. Kaip manote, ko reikia, kad knygos vaikams patrauktų ne tik vaikų dėmesį?

– Rašydama aš pagalvoju ir apie suaugusiuosius, kurie skaito knygas vaikams. Jiems yra vienas sluoksnis, vaikams – kitas. Tik be pataikavimo pirmiesiems. Vaikai įsitikinę, kad Povilas po išsiskyrimo sutinka tą pačią lapę. „O gal ten buvo kita lapė? – paklausė vienas tėtis, kaip vėliau paaiškėjo, išgyvenantis skyrybas. Nes taip, gali būti ir taip. Meilė, draugystė kaip jausmas nesibaigia, keičiasi tik jos objektai.

– Ar Lietuvoje vyksta kokios nors kūrybinio rašymo dirbtuvės norintiesiems kurti vaikų literatūrą?

– Nesu girdėjusi apie tokias. Galima išstudijuoti daug teorijos, nugludinti rašymo stilių, gerai rašyti suaugusiesiems, bet taip ir nesukurti istorijos, kuri paliestų vaiką. Užaugę mes taip norime mokyti, taip norime patys kalbėti, užuot išgirdę, išklausę. Stovime ir matome vaikus iš viršaus, jų pakaušius. Daug kas nori nustebinti kritikus, būti premijuoti ir pataikyti į tai, ko reikalauja komisijos. Malonu, kad pastebi, tačiau bent kol kas neužsikabliuoju už to. Mano kūriniai yra gana skirtingi ir jų tikslai skiriasi. Apie ketvirtą „Meškių istorijų“ dalį esu perskaičiusi atsiliepimų, kad knyga nenustebino. Tai tokio ir tikslo nebuvo. Šios istorijos yra tam, kad vaikai atpažintų situacijas, per jas pereitų, išjaustų, suprastų, kad viskas išgyvenama, visi jausmai yra geri. Apie naujausią knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“ kažkur mačiau parašyta, kad nėra gili poezija ar kažkas panašaus. O aš ją net poema pavadinau ironiškai. Man reikėjo eiliuoto pasakojimo vaikams, kurių dauguma gyvena mieste, o dargi ir patriotinio – tik gal ne įprasta forma.

– Ką patartumėte tiems, kurie norėtų pamėginti rašyti šiai auditorijai?

– Pakartosiu – būti arti vaiko. Kalbėti apie jį jo kalba.

Jurga Tumasonytė, žurnalas „370“