Knyga, dėl kurios verta pakrykštauti! 2018-10-17 – Paskelbta: Atsiliepimai apie knygas, Naujienos
Kai visas pasaulis pamažu kraustosi iš proto dėl paveikslėlių knygų ir jau niekam nekyla abejonių, kad jos skirtos skaitytojams nuo nulio iki devyniasdešimt devynerių ar dar daugiau, o nemažą jų pirkėjų dalį sudaro būtent suaugusieji, Lietuvoje paveikslėlių knygos dar tik skinasi kelią ir neretam gimdytojui, knygyne renkančiam knygą savo atžalai, kyla klausimas, ką daryti su knygomis, kur vaizdo daug daugiau nei teksto ir ką gi juose skaityti. Skaityti jose tikrai yra ką, tik reikia atsiverti kitos plotmės informacijai ir išmokti priimti tekstą, kuris nėra raidės. Ir nors verstinių paveikslėlių knygų gana gausu, originalių, sukurtų lietuvių autorių – vienetai. Tad kai jų atsiranda, o ypač jei nustembi dėl jų kokybės ir meninės vertės, – belieka krykštauti lyg vaikui.
Viena tokių knygų, dėl kurių verta pakrykštauti, yra Mariaus Marcinkevičiaus parašyta ir Linos Dūdaitės iliustruota paveikslėlių knyga „Sivužas“, išleista leidyklos „Tikra knyga“. Iš pirmo žvilgsnio nieko nesakantis garsų kratinys „sivužas“ yra mįslė, kurią bus labai smagu įminti skaitytojams vaikams. Dar daugiau, autorius meistriškai panaudoja vieną gudrybę – leidžia vaikams pasijusti pranašesniais, nes pagrindiniai šios knygos veikėjai, paršelis ir karvė, taip ir nesupranta iš kitos ledo pusės rašomų žodžių reikšmės ir „sabal“ palaiko krokodilo iš Afrikos rūšimi, o „sivužą“ – dar nuožmesniu už krokodilą padaru. Bet aš jau užbėgau už akių ir turėčiau pradėti nuo pradžių. O pradėti reikia nuo to, kad giedras kaip saulėtas žiemos rytas pasakojimas, persunktas mikėpūkuotukiškos poetikos ir subtilaus humoro nukelia mus į tyrą draugystės pasaulį, kuriame vien būti kartu yra didžiulis smagumas, o jei užšąla ežeras ir gali išsiruošti čiuožinėti – jau nuotykis. Į tokį nuotykį leidžiasi labai inteligentiškas paršelis ir labai mandagi karvė, tačiau jų idilišką buvimą kartu pertraukia staiga anapus ledo pasirodęs padaras, akimis juos sekiojantis, rašantis keistus žodžius ir kažko iš jų norintis. Lėtai ir ramiai prasidėjęs pasakojimas pamažu įsisiūbuoja, klostosi dramatiška situacija, kai skaitytojas anksčiau už nesusipratėlius paršelį ir karvę supranta, ko gi tas „sivužas“ nori ir kad nuo to priklauso, ar jis gyvens.
Šis nesusišnekėjimas pasiekia kulminaciją ir iš anapus ledo pasirodo užrašas „oro“, vienodai skaitomas iš abiejų galų. „Oro, oro, oro“, – rašo „sivužas“, kuris, kaip jau tikriausiai supratote, yra ne kas kitas kaip žuvis. Paršelis su karve sugalvoja, kaip išgelbėti „sivužą“, bet taip ir lieka nesupratę užrašų „utškort“ ir „utšrim“ nei kokia baisi nelaimė galėjo ištikti šį padarą, ir toliau gyvena savo palaimingai žaismingame mikropasaulyje, kur saulė atsargiai ritasi medžių viršūnėmis, „tarsi bijodama numušti jų kepures“ ir „šviečia taip skaisčiai, kad norisi laigyti, stovėti ant galvos ir kitaip šėlioti“. Nuostabu, kad šį teksto skaidrumą visiškai atitinka puikios Linos Dūdaitės iliustracijos, pilnos žaismingų detalių, juokingų piešinukų, vaizduojančių kad ir žuvies akių trajektoriją ar pasakojančių savą istoriją apie tai, kaip atsiranda varvekliai. Tad nors dar varveklių sezonas ir neprasidėjo, ruoštis jam jau galima pradėti, ir geriausia tai daryti skaitant šią ypač jaukią, švelnia pastele alsuojančią, iki negalėjimo mielą knygą visiems vaikams – suaugusiems ir ne.
Visą Ingos Mitunevičiūtės straipsnį skaitykite čia: