A. Kiudulaitė: dažnai įsivaizduojama, kad rašyti ar iliustruoti kūrinius vaikams gali visi 2019 kovo 4 – Kategorija: Interviu

„Iki šiol esu ne kartą girdėjusi, už ką mokėti pinigus, jei knygoje tik paveikslėliai, kodėl ją reikia pirkti, jei nėra teksto – ką vaikui skaityti?“ – LRT.lt sako vaikiškų knygų iliustruotoja Aušra Kiudulaitė. Anot jos, iliustracijas, kaip ir tekstą, tikrai galima skaityti, o kartais – sukurti ir visai kitokias istorijas.

Nors A. Kiudulaitė baigė tapybos mokslus, kaip pati pasakoja, ilgainiui pasuko visiškai priešinga kryptimi – pradėjo iliustruoti kūrinius vaikams.

Ausra4

– Ar iliustruodama vaikų literatūrą pati grįžtate į savo vaikystę?

– Be jokios abejonės. Iš tikrųjų, kai pradėjau piešti knygas vaikams, supratau, kad po labai ilgo laikotarpio ir vėl atradau daiktus, žmones, įvykius taip, kaip vaikystėje. Tai nuostabus atradimas. Esu gavusi premiją, kurioje buvo pažymėta „už vaikiškos fantazijos pajautimą ir profesionalią jos raišką“. Žmonės matė ir pastebėjo mano žvilgsnį tarsi iš vaiko perspektyvos.

– Rašytojas Marius Marcinkevičius, kurio paveikslėlių knyga „Draugystė ant straublio galo“ šiais metais dalyvavo Metų knygos rinkimuose, sakė, kad neteisinga, jog rašytojas ir knygos iliustruotojas – nelygiaverčiai. Ar kartais nesijaučiate liekanti „antrame plane“?

– Kadangi paveikslėlių knygos Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, reikia edukuoti, pasakoti mokytojams, tėčiams, mamos, bibliotekininkams ir kitiems, kad paveikslėlių knygoje yra du autoriai. Tai nėra knyga, kurioje nupaišytas katinėlis ar gaidelis, tai knyga, kurioje tekstas kalba savo, o paveikslėliai kuria savo istoriją. Evelina Daciūtė, knygos „Laimė yra lapė“ autorė, pareikalavo, kad mūsų vardai būtų parašyti greta, jog tapčiau bendraautore. Taip buvo ir kitoje knygoje. Tikrai nesijaučiu antrame plane, kartais man norėtųsi pabėgti ir pasislėpti.

Ausra1

– Man labai patiko jūsų mintis, kurią perskaičiau: „Laimė yra tada, kai ne nelaimė.“ Ar ja ir vadovaujatės?

– E. Daciūtė šią knygą parašė galvodama apie mane, mano piešimo stilių. Ji nežinojo, kad iš tiesų tuo metu mano šeimoje buvo didelė nelaimė ir netektis. Tad tas tekstas man tiko. Kai važinėjame ir susitinkame su vaikais, visada paklausiame, kas jiems yra laimė. Knygoje sakome, kad laimė gali būti labai paprasti dalykai. Kai manęs paklausia, kas yra laimė, visada sakau, kad man labai patinka daryti tai, ką dabar darau, taip pat susitikti su skaitytojais. Be to, man laimė yra tada, kai nenutinka nelaimė.

Ausra3

Visą interviu, kartu su vaizdo įrašu, galite peržiūrėti čia:

https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/26/247223/a-kiudulaite-daznai-isivaizduojama-kad-rasyti-ar-iliustruoti-kurinius-vaikams-gali-visi?fbclid=IwAR0d2S9AOChZk7QW8m74qsFuPGDXtLv8Iczk1FOLGBqYHhB6EBNcv3fgJPw#.XHjY6y5iDWu.facebook