Iliustratorė Vaiva Braškutė: knygos vaikams yra universalesnės, jos tinka ir suaugusiems 2019 kovo 4 – Kategorija: Interviu

 

Vaikystėje Vaiva Braškutė princesių nepiešė. Jos kūriniuose paprastai dygdavo miestai, vaivorykšte lėkdavo dviratininkai, o ant ledo sukosi dailiojo čiuožimo šokėjai blizgančiais kostiumais. „Niekada nenorėjau tapti princese, labiau patiko tyrinėti“, – prisimena iliustratorė.

Tačiau jei princesių nepiešei vaikystėje, tai gali tekti daryti jau suaugus. Pernai Vaiva iš leidyklos „Tikra knyga“ sulaukė pasiūlymo iliustruoti Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Princesė“. Ilgai negalvojo – jau seniai svajojo sukurti knygą vaikams. Apie šią svajonę, apie tai, kaip link jos žygiavo, kokias knygas pati skaito, o kokias norėtų iliustruoti kalbina Evelina Daciūtė prieš kelis mėnesius vaikų literatūroje debiutavusią iliustratorę.

 

Kaip ėjai į iliustravimą?

Norėjau studijuoti filosofiją, bet galiausiai visgi pasirinkau grafinį dizainą: baigiau Vilniaus technologijų ir dizaino kolegiją.  Man patiko mokytis, galbūt dėl to, kad iš esmės patinka sužinoti naujų dalykų. Dar labai patiko grupiokai ir biblioteka.

Tau teko pagyventi Olandijoje. Ką ten veikei?

Gyvenau Amsterdame, toliau studijavau grafinį dizainą. Gyvenimas užsieny, būtis ir buitis bet kurioje tau neįprastoje aplinkoje, augina. Nori nenori išmoksti naujų dalykų, judi į priekį.

Amsterdamas – labai gražus miestas, pilnas kontrastų ir, atrodytų, sunkiai suderinamų ir suvokiamų dalykų. Gyvenimas ten verda pilnu tempu. Niekada nežinai, kas laukia už kampo, kiek tiesos yra orų prognozėje… Ten patyriau daug dalykų – nuo labai smagių ir įdomių iki tokių keistų, kad pati pradėjau abejoti, ar kartais nepatekau į filmą. Amsterdamas – miestas, turintis savo sielą ir veidą, kuriuos verta pažinti.

Vaiva

Esu aptikusi, kad tave apibūdino posakiu „ji kuria savo popieriaus pasaulį“. Kodėl būtent taip?

Šiek tiek dirbau su įvairiais popieriniais projektais. Buvau popieriaus inžinierė, net nežinau, ar yra toks terminas Lietuvoje. Gaminau vadinamas „pop up“ knygas, rekvizitą reklamoms, dekoracijas vitrinoms. Labai mėgstu popierių, tai labai šilta ir jauki medžiaga. Patinka konstruoti ir kurti taktilinius dalykus. Popierius yra ta materija, kurią suprantu ir kuri leidžia man veikti.

Mačiau, kad su „LT Identity“ komanda Lietuvos himnu papuošei marškinėlius. Ką tau reiškia tokie projektai? 

Labai džiaugiausi, kai mane pakvietė prisijungti. Tokie projektai man atrodo vertingi pažinimui ir turintys išliekamąją vertę.  Aišku, jaudinausi: valstybės himnas yra atsakinga ir rimta, o ir nėra teisingo būdo jį vizualizuoti ir iliustruoti. Tai daugiau nei semantinės prasmės ar jausminės iterpretacijos, tai istorija.

Knyga „Princesė“ – pirma tavo iliustruota knyga. Kaip manai, ar skiriasi kūriniai suaugusiems ir vaikams?

Manau, kad skiriasi. Knygos mane lydi nuo vaikystės, jos labai natūraliai ir organiškai keitėsi, pati nepastebėjau, kaip paveikslėlių knygas pakeitė tekstai. Knygos vaikams yra universalesnės, nes ir suaugusieji ten gali rasti išmintingų patarimų, gražių vaizdų, o suaugusiųjų knygos sunkiau pritaikomos mažiesiems.

virselise

Kaip susidraugavai su tekstu?

Labai norėjau iliustruoti knygą. Kai leidyklos kūrybos vadovė Daiva Rudytė atsiuntė tekstą, užteko tik kartą perskaityti ir iškart nusprendžiau, kad tai mano tekstas. Po to jau sekė dvejonės. Daug kartų skaičiau, vis kažką atrasdavau ir prarasdavau. Atrodė, kad tekstas toks dinamiškas, o aš neturiu patirties. Bet man tikrai patinka piešti, patinka, kad yra tema: tada lyg kokį matematikos uždavinį sprendi, ieškodamas atsakymo, kas ir kaip.

princese6-7

Ar kurdama iliustracijas bendravai su teksto autorium? Ar tau to reikia?

Ne, nebendravau. Bet norėjosi. Man atrodo, kad toks bendravimas praturtina iliustracijas ir padeda išsipildyti tekstui. Piešdama kitą knygą, būtinai bendrausiu.

princese12-13

Papasakok apie patį kūrybos procesą: kada nusprendei, kokios spalvos bus, kiek laiko užtruko?

Tiesą sakant, aš ir dabar nesu tikra dėl spalvų. Kiekvienam atvartui turėjau bent kelis variantus: ir pagal spalvas, ir pagal kompoziciją, ir pagal temą. Jei ne leidyklos kūrybos vadovė, tai ir dabar viską perpiešinėčiau. Dar tik mokausi laiku sustoti. Pats procesas buvo labai įdomus, išmokau ir atradau dalykų, stipriai gilinausi, ką kiti nuveikę šioje srityje.

princese18-19

Ar turi savo iliustracijų stilių?

Dirbu ties tuo. Man viskas įdomu ir gražu.

Rengi vaikams kūrybines dirbtuves. Ką jos tau duoda? Ką tu per jas duodi?

Man labai patinka kūrybinės dirbtuvės. Tai puiki galimybė pabendrauti su tais, kam piešiu: įdomūs skaitytojų pastebėjimai ir interpretacijos. Mėgstu klausinėti, ką ir kaip jie mato, supranta iliustracijose ir tekste.

Dirbtuvių metu kuriame knygutę, o joje kiekvienas dalyvis sumąsto savo istoriją iš kartu sugalvotų žodžių. Istorijos išsirutulioja labai netikėtos, dažnai juokingos ir stebinančios. Aš paprastai nesikišu į kūrybos procesą, padedu tik su techniniais dalykais: pieštuką paduodu, lipduką atklijuoju, bet iš tikrųjų pati daug išmokstu, žavi dalyvių įsitraukimas ir spontaniškumas. Labai gražiai atsiskleidžia tėvų ir vaikų bendravimas.

Jei nebūtum dailininkė, kuo norėtum būti?

Norėčiau būti žurnalo, kuris rašo apie muziką,  žurnaliste, arba filmų kritike. O gal dailiojo čiuožimo šokėja arba mokytoja. 

Gal yra svajonių tekstas, kurį norėtum iliustruoti?

Taip, ir jų  daug. Labai norėčiau iliustruoti G.G.Markeso „Šimtą metų vienatvės“, Umberto Eko „Vakarykštės dienos salą“, Viktoro Pelevino „Čiapajavą ir Pustotą“, Viljamo Fluserio „Fotografijos filosofijos link“, ir Frances Hodgsono Burnetto „Paslaptingą sodą“. Nors, tikriausiai, beveik visas knygas, kurias skaitau, ir noriu iliustruoti.

Ar mėgsti skaityti?

Taip, net labai, gal tik pritrūksta laiko. Labai patinka Viktoras Pelevinas, Umberto Eko, Salmanas Rušdis, G.G.Markesas, Undinė Radzevičiūtė, Saulius Šaltenis. Dažnai ištinka jausmas, kai po geros knygos norisi paskambinti autoriui ir paklausti, kaip tai nutiko.

O kokios mėgstamiausios vaikystės knygos? Kokias iliustracijas mėgai?

Vaikystėje labai mėgau studijuoti pasaulį, turėjom daug knygų. Dabar, kai pagalvoju, mėgstamiausios knygos buvo gal kiek keistokos. Pavyzdžiui, labai mėgau „Namų ūkio enciklopediją“. Tai buvo didelė ruda knyga su mažu mėlynu arbatinuku ant viršelio. Galėdavau ją amžinai vartyti ir studijuoti. Vėliau buvo „Pradinukų žodynas“, taip pat mėgau „pop up“ knygas, nuotraukų albumus apie Vilnių. Labai patiko Lazdynų rajonas. Mėgstamiausios iliustracijos keitėsi. Pamenu, kad mėgdavau tokius leidinius, kurių puslapiuose daug visko vyksta, vis gali kažką atrasti iš naujo.

Suaugę dažnai sako, kad vaikai mažai skaito. Ką tu apie tai manai? Ar šiandien vaikai labai skiriasi nuo tavęs, kai tu buvai maža?

Vaikai nesiskiria, skiriasi tik jų žaislai. Kuo daugiau su jais bendrauju, tuo man įdomiau. Manau, kad skaito jie tiek pat, kiek ir anksčiau, gal tik knygų pasirinkimas dabar kitoks.

Dėkui už atsakymus.

Ačiū už klausimus, būna, pati savęs pamirštu paklausti.