Iliustratorė Rasa Kaper: kiekvieną knygą piešiu kaip paskutinę 2017-03-20 – Paskelbta: Interviu

Per dvejus metus keturias knygas apie meškius iliustravusi Rasa Kaper dabar laiką leidžia piešdama savo malonumui. „Noriu pailsėti, pažiūrėti į viską iš šalies, metai buvo labai intensyvūs“, – sako Olandijoje gyvenanti iliustratorė, kartu su rašytoja Evelina Daciūte kurianti „Meškių istorijų“ seriją.

Jau daugiau nei dešimtmetį meškiai užima didžiąją dalį Rasos gyvenimo. Viskas prasidėjo nuo siuvimo, prieš kelerius metus pradėjo juos piešti, o dabar dar ir siuvinėja. Taip pat moko siūti meškius kitus. Kasmet bent porą kartu atskrenda į Lietuvą ir rengia kūrybines dirbtuves, kuriose perduoda savo ilgametę patirtį.

Rasa, kodėl meškiai?

Manęs dažnai to klausia. Man meška – tiesiog gražus gyvūnas, o pasiūtas meškis – jaukumo, vaikystės simbolis. Nuo tada, kai pasiuvau pirmąjį, negaliu sustoti. Galvoje nuolat keičiasi vaizdai, kokį galėčiau dar pasiūti. Tad pirmiausia gimsta siūtas meškius, o tik po to knygos veikėjas.

O kas labiau patinka – siūti ar piešti?

Siūti ar piešti – beveik vienodas darbas, skiriasi tik priemonės ir eiliškumas. Man labai patinka ir tas, ir tas. Kartais siuvu daug meškių, o po to taip gera juos nupiešti. Juo labiau, kad ir Evelina neleidžia nuobodžiauti. Kai sugalvojome pirmą knygą, žinojom iš karto, kad bus daugiau knygų, nes ir istorijų buvo sukurta daugiau, nei telpa į vieną.

Pasiuvus meškį visada savo galvoje sukurdavau jam trumpą istoriją, kurią padiktuodavo meškio apranga, vardas ar kam jis skirtas. Kai Evelina pradėjo rašyti jiems istorijas, piešiu meškius įvairiose situacijose, kuriose pagal istorijas jie atsiduria. Nupiešti vieną piešinį yra greičiau nei pasiūti vieną meškį. Tiek siuvimas, tiek piešimas man tolygus meditacijai. Pasineri į procesą ir viskas aplinkui išnyksta.

Kuri knyga brangiausia?

Kiekvieną knygą piešiu tarsi paskutinę. Į kiekvieną sudedu visą save.

Pirmoji knyga „Lubinų labirintas“ buvo tarsi avantiūra, leidimasis į visiškai nežinomą kelionę.

Antra knyga „Medaus mainai“ gimė palyginus greitai, dar buvau pakylėta euforijos bangos, kelias buvo jau šiek tiek pažįstamas, tad tuo pačiu įkvėpimu ir gimė antra knyga.

Trečia knygelė „Meškiai eina į mokyklą“ yra teminė. Meškiai baigė darželį, ruošiasi eiti į mokyklą. Greičiausiai po kažkiek metų išleisime juos ir į universitetus. Knygos veiksmas vyksta vasarą, žemuogių pievelėse, kur kvepia saule, vėju ir žaidimais, todėl šioje knygelėje atsirado daugiau spalvų, akvarelė. Norėjau sukurti tokį įspūdį, kad atvertus knygelę tarsi pakviptų žemuogine vasara.

Ketvirtąją knygelę „Svajonių sodas“ piešiau ilgiausiai. Viskas sustojo į vietas, kiekvienam piešiniui skyriau daug daugiau laiko, atsirado botaninių piešinių, kuriuos taip pat be galo mėgstu. Mėgstu detalumą piešiniuose: norėjau panaudoti ir savo knygelėse. Kartais meškį nupiešti trunka trumpiau, nei išraizgyti visas žoleles ir lapelius aplink jį.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės!