Fėjų kūrėja: stebuklai nutinka kasdien 2017 rugpjūčio 29 – Kategorija: Interviu

Lėlininkė, knygų apie fėjas autorė Edita Lei žmones tapatina su jau matytais personažais, tvirtina, kad stebuklai nutinka kasdien, o gavusi stebuklingą lazdelę skubėtų pagydyti savo mamą. Knygų „Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“ kūrėja sako, kad jei sunku spręsti, ar knygų pasirodydmas pakeitė jos gyvenimą. „Kad atsakyčiau į šį klausimą tikriausiai turi praeiti daugiau laiko, – svarstė ji. – Kol kas gyvenu kaip gyvenau, ką veikiau prieš joms pasirodant, tą veikiu ir toliau. Žinoma kiekviena nauja veikla pakoreguoja gyvenimą, bet kol kas ne tiek žymiai, kad kažkas pasikeistų.“

Edita, kokios fėjos tavo mėgstamiausios?

Neturiu mėgstamiausios fėjos ar kokio kito personažo. Lipdydama ir aprašydama kiekvieną veikėją išgyvenu jų gimimą ir formuoju charakterį. Jie visi man skirtingi ir įdomūs, negaliu išskirti nei vieno nes visuose kažką myliu.

Jei būtų galimybė tapti savo knygos personažu, kurį rinktumeisi?

fejos_10vidus_red20

Ne kartą uždaviau ir pati sau šį klausimą. Šiandien manau kad man patiktų būti Lėja. Mėgstu nuotykius, o abiejose dalyse tik ji viena išgyvena tikrą gal būt viso gyvenimo nuotykį. Kiti tik pastūmėja arba seka paskui ją, o ji tiesiog dega visu tuo, kas vyksta.

Jei turėtum stebuklingą fėjų lazdelę, kokie būtų tavo trys norai?

Galiu atsakyti šmaikščiai, galiu rimtai, bet atsakysiu taip, kaip šiandien norisi. Toks dalykas pavojingas reikalas ir didžiulė našta, bet  dėl vieno noro nesuabejojau nei sekundei: mostelčiau ir panorėčiau, kad mano mama butų sveika. O po to pasidėčiau lazdelę ilgam į saugią vietą ir būtų proga apmąstyti visą savo gyvenimą. Kas būtų toliau, nežinau.

Ar tavo gyvenime vyksta stebuklai?

Nuolat, man atrodo, kad nuo pat gimimo Velykų rytą. Daugiausiai stebuklų man pateikia gamta, bet yra ir kitokių linksmų nutikimų, kurie kažkada man prilygo stebuklui. Pamenu atsitikimą iš vaikystės. Prieš piešimo pamoką, per pertrauką, sėdžiu suole ir prisimenu, kad nenupiešiau namų darbų, kurių tema „Ką savaitgalį veikėme namuose“. To neatliko ir pora klasiokų, jie paprašė pagalbos. Greitai kažką jiems sukeverzojau ir sėdau piešti sau. Pavaizdavau savo kiemą, daug vaikų, kalnus, rogutes, slides, sniego senį. Vertindama darbus mokytoja klasės draugams parašė po penketą, o man vos keturis sakydama, kad ir tai iš gailesčio, mat ji įsitikinusi, jog galiu geriau. Labai nustebau: ne dėl ketverto, o todėl, kad draugams piešti nesistengiau, o jie gavo daugiau nei aš. Nubėgau pasižiūrėti į savo piešinį kito vaiko rankose su penketu lapo kampe ir galvoju: „Stebuklai…“ Keista, bet aš buvau laiminga. Man kaip vaikui šis atsitikimas liko mįsle, o dabar mes jau rastume paaiškinimų. Tiesą sakants tokių keistų dalykų ir dabar nutinka, tik jie jau daug rimtesni.

Ar realiame gyvenime esi sutikusi žmonių, panašių į fėjas, žiniuonę Zilą, kitus savo knygos personažus?

img_7004

Visą gyvenimą žmones nenorom tapatinu su jau matytais personažais arba pati juos išgalvoju. Jau taip yra ir nieko negaliu padaryti. Man patinka žmonėse atrasti kažkokias slaptas jų savybes arba pabrėžti dominuojančias. Pritaikius personažui jis tampa labai gyvas ir man nekyla klausimų, kaip jis elgtųsi, ar kaip turėtų atrodyti. Tad, ar esu sutikusi, gal ne visai tinkamas klausimas – man atrodo aš visada tarp tokių gyvenu.

Ačiū už pokalbį.