AUŠRA KIUDULAITĖ: „Iliustruotojui svarbiausia – geras tekstas“ 2018-02-20 – Paskelbta: Interviu

Akcijoje  „Metų knygos rinkimai“ dalyvaujanti knyga „Laimė yra lapė“ (teksto autorė – Evelina Daciūtė) – dailininkės Aušros Kiudulaitės debiutas, pradžiuginęs mažuosius skaitytojus ir sulaukęs kritikų pripažinimo. Įvairių apdovanojimų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje pelniusi knyga šiuo metu verčiama į anglų, kinų, slovakų, korėjiečių kalbas. Be to, teatro salėse pagal ją jau pastatyti spektakliai vaikams, o knygai – dar tik vieneri!

Pasikalbėti su iliustruotoja apie šią knygą ir jos kelią, apie darbą vaikų literatūros lauke paskatino ir naujoji jos knyga „Draugystė ant straublio galo“ (teksto autorius – Marius Marcinkevičius). Ne mažiau spalvingas leidinys – dar vienas užtikrintas dailininkės žingsnis, vedantis ir link autorinio darbo.

Kiek dirbu Nacionalinėje bibliotekoje, sekdama Tavo kelią, pastebėjau tam tikrą Tavo ryšį su biblioteka: vaikystėje čia Tave atsivesdavo mama, o dabar dažnai pati ateini su sūnumi; neretai rytais pro langą pamatau čia einančią, kai palydi sūnų į mokyklą; čia vyko Tavo iliustruotos knygos „Laimė yra lapė“, o visai neseniai ir naujausio kūrinio – „Draugystė ant straublio galo“ pirmieji pristatymai visuomenei… O gal tai tiesiog – atsitiktinumas?

Esu vilnietė, dabar suskaičiuoju, kad kai buvau vaikas, skaičiau penkiose bibliotekose. Man tai buvo šventas reikalas. Tikrai turiu ryšį su šia biblioteka. Į Mažvydą mane vesdavosi mama, puikiai čia viską prisimenu. Tai buvo mylimiausia mano biblioteka. Net „Laimė yra lapė“ pabaigta Nacionalinėje bibliotekoje. Prisimenu, kaip biblioteka po rekonstrukcijos buvo atidaroma pirmosiomis rugsėjo dienomis (2016 m. rugsėjo 2 d. – V. P.) – buvo penktadienis ar šeštadienis, – o pirmadienį aš jau sėdėjau skaitykloje su ta knyga, dar net kėdžių nebuvo. Čia padariau paskutines „Lapės“ korekcijas.

Beje, mane labiausiai įkvėpė ir pradžiugino dabartinės bibliotekos atvirumas. Fantastiškas jaus­mas patirti, kad čia viskas tau, kad viskuo gali naudotis. Prisimenu, kai vaikystėje ateidavau su mama, buvo patikra, toliau – vėl patikra. Jeigu šiuolaikiniam vaikui reikėtų pereiti tokią apsaugą, tai būtų toks pat sudėtingas procesas, kaip oro uoste prieš skrydį.

Tik pasigedau to seno bibliotekos parketo traškėjimo (juokiasi). Dabar viskas taip nauja, švaru, sterilu.

Kaip knygų iliustruotoja, lankeisi ne vienoje Lietuvos bibliotekoje. Ar atradai ten ką nors netikėto?

Nemačiau tiek daug bibliotekų, bet tikiuosi, kad kitais metais turėsiu progą tai padaryti. Tiek, kiek jau mačiau, bibliotekos kituose miestuose, mano nuomone, – tikrasis turizmo informacijos centras. Jos praviromis durimis tavęs laukia, gali užeiti tiesiog pasižvalgyti ar ko pasiklausti. Man labai patinka, kad visos bibliotekos yra atviros. Sudarytos labai geros sąlygos ir vaikams ten drąsiai užeiti. Atrodo, visur įrengti vaikų kampeliai.

Tradiciškai bibliotekose rengiamuose knygų pristatymuose dalyvauja autorius, kuris skaito ištraukas, pasakoja apie rašymo procesą… Tavo iliustruotų darbų adresatas yra vaikas, kurį sudominti knyga kartais tampa tikru iššūkiu. Koks knygos pristatymas, Tavo manymu, gali sudominti, paveikti šiuolaikinį vaiką, juk pati neretai dalyvauji pristatymuose, vedi vaikams kūrybines dirbtuves.

Vaiką sudominti gali, jei pats tiki. Jei turi ką pasakyti, papasakoti, jeigu tau gera būti su vaikais… Kai praėjusiais metais Daiva (aktorė Daiva Rudytė – V. P.) Nacionalinės bibliotekos „Rytmečio skaitymuose“ skaitydavo knygą, aš irgi įsiprašydavau. Man buvo įdomu, kaip vaikai priima tekstą, kaip suvokia paveikslėlius, kokių pastabų pasako. Mano kūrybinės dirbtuvės buvo kaip papildomas dalykas. Dabar tokius užsiėmimus rengiu, nes labai gera žiūrėti, kaip vaikai kūrybiškai atlieka mano sugalvotą užduotėlę. Iš pradžių reikėdavo, pavyzdžiui, pasigaminti lapę, bet paskui pagalvojau, jog neįdomu, kai vaikai pagal instrukciją kažką padaro. Kaip dabar su „Lape“, taip ir su „Drambliu“ (taip pokalbyje vadinama knyga „Draugystė ant straublio galo“ – V. P.) susijusios užduotys bus labai kūrybiškos.

Mano knygos darymo būdas nėra standartinis: tai nėra vien kompiuterinė grafika, aš naudoju daug koliažo, karpau iš visokių popierių, taigi noriu paskatinti ir mano rengiamų dirbtuvių dalyvius daryti kažką panašaus. Smagu, kai vaikui parodai krūvą popierių ir matai, kaip jis iš jų sukuria pasaulį.

Sako, kad mano knygos daugiasluoksnės. Kai skaitydavau savo vaikui, man pačiai trūkdavo noro skaityti, todėl, kurdama knygas, pridėdavau savotiškų razinų tėvams, kurios išprovokuotų kalbėtis. Specialiai negalvoju, kad tėvams patiktų, daug ką darau intuityviai. Kai pati parsinešiau jau išleistą knygą „Draugystė ant straublio galo“, mano jaunėlis, nors viską buvo matęs anksčiau, vartydamas klausinėjo daugybės dalykų: ką turėjau omeny, kokia čia istorija slepiasi.

Gal dėl to kai kurie dalykai prajuokina ne tik vaikus, bet ir tėvelius priverčia krizenti?

Taip. Aš visą gyvenimą ieškau tų razinų. Man patinka sąskambiai, lingvistiniai žaidimai. Dėl to mėgstu ir Tomo Dirgėlos tekstus, ir Vytauto V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijas“… Ir su savo vaikais bendraudama pasakau tokių dalykų, kurie priverčia juos juoktis. Nors nesu labai iškalbi, patinka surasti paprastų dalykų, kurie kitus pradžiugintų.

Ne kartą bibliotekoje esu mačiusi Tavo jaunesnįjį sūnų, regis, jis – aktyvus skaitytojas. Koks Tavo, kaip mamos, sėkmės receptas?

Vaikai pradeda skaityti, nes namuose yra knygų, nes tėvai vedasi juos į biblioteką. Ir šiaip, jei pats neskaitai, nerodai pavyzdžio, kaip gali to reikalauti iš vaiko?

Jaunėlio sėkmės istorija? Nesakyčiau taip – juk mažuosius lengviau sudominti. Kas bus toliau, nežinau. Svarbiausia, kad kiekviename amžiaus tarpsnyje jis rastų savo literatūrą. Su vyresnėliu taip pat daug skaitėme, jis buvo skaitantis vaikas, bet pateko į bangą, kai trūko paauglių literatūros. Tuomet jis perėjo prie suaugusiųjų literatūros, o mokykla padarė viską, kad vaikai imtų nekęsti knygų, – nesuprantu, kodėl kai kuriems kūriniams jose skiriama tiek dėmesio…

Taigi ta sėkmės istorija drauge ir nesėkmės. Aišku, paaugliui ir taip daug problemų, o tėvai dar klausinėja, kodėl neskaitai. Nereikia. Jei jau grūdą kažkas pasėjo, knygos turi ateiti. Labai tikiuosi, kad mano didysis ateityje daugiau skaitys.

Aš pati augau panašiai kaip dabar mano jaunesnysis sūnus: perbraukdavau pirštu per knygas lentynose ir išsirinkdavau, ką skaitysiu tą vakarą. Vienas iš paaiškinimų, kodėl mėgstu skaityti, – mano mama, būdama rusų filologijos specialistė, daug skaitė. Taigi ir aš labai norėjau greičiau išmokti skaityti, kad galėčiau viską perskaityti pati.

Štai taip su tuo skaitymu – užtenka užmesti tinklą ir laukti (juokiasi).

Tuomet, kai pasirodė „Lapė“, dievaž, atrodė, it meteoras nukritai kažkur iš dangaus ir garsas nuvilnijo… Dabar jau, daugiau ar mažiau žinodama, kaip viskas prasidėjo, Tavo įsitraukimą į vaikų literatūrą kažin kodėl tapatinu su tokiu vaizdiniu: karštą vasaros dieną, dar vandeniui nespėjus įšilti, žmogus iš lėto brenda į vandenį, apsipranta, sušyla ir tuomet jau nebenori grįžti į krantą… Kaip viskas vyko iš tikro? Ir kaip jautiesi dabar?

Taip ir buvo. Dabar manau, kad čia užsiliksiu. Kai randi, kaip gali išreikšti mintis, pasakyti, kas tau aktualu ir svarbu, kai gali parodyti, kaip matai pasaulį, yra labai smagu.

Viskas tikrai nenukrito iš dangaus, ėjau labai sistemingai ir labai tyliai. Daugybę metų dirbau ir dėjau viską į stalčių. Turėjau milijoną pseudonimų, nes nebuvo drąsos pasirašinėti tikru vardu ir pavarde. Nors sulaukdavau pasiūlymų. Buvo didelis noras debiutuoti su pačiu gražiausiu darbu, ilgai ieškojau variantų. Jaunėlio dėka pradėjau galvoti, kad reikia kažko kito. Mane įkvėpė vaikas, ir aš tyliai ramiai bandžiau. Man ramu dėl savo stiliaus, į tuos darbus sudėjau daug sluoksnių.

Kartais net nesuprantu, iš kur viskas mano galvoje atsiranda. Tikrai nebuvo taip, kad vieną dieną išdygau. Stebėjau, domėjausi. Baigiau tapybos studijas, bet jos buvo labai toli nuo vaikų literatūros. Kitados man ir „Rubinaitis“ labai padėjo. Didžiausias proveržis įvyko, kai Lietuvos kultūros institutas mane išsiuntė į Bolonijos knygų mugę. Kai palyginau, kas vyksta pas mus ir pasaulyje, užgriuvo suvokimas, kad tu neturi kažkuo sekti, kad gali kurti universalia kalba, kuri neturi nei ribų, nei sienų. Visa tai labai teisingai suformavo požiūrį, kad pasaulis didelis, kad yra įvairių, nuostabių darbų, ir man liko tik viską iš savęs iškrapštyti.

Tuo metu ir Evelinos sukurtas „Lapės“ tekstas buvo labai aktualus, lyg skirtas man. Jis buvo apie netektį, kalbėjo apie tai, kad kažkada bus šviesu. Ir aš užsidegiau tuo tekstu. Negaliu nieko daryti, jei tekstas nepatinka. Žodžiai turi duoti pirmą sluoksnį, tuomet užkloju savo iliustracijas ir taip išeina ta daugiasluoksnė knyga. Mano debiutas buvo labai ryškus, „Lapė“ labai stipriai įpareigojo. Antroji knyga – „Draugystė ant straublio galo“ man – geras savęs patikrinimas, ko esu verta. Abejonių visuomet labai daug, kaip ir nuomonių.

„Laimė yra lapė“ sulaukė didelės sėkmės – IBBY Lietuvos skyriaus organizuojamuose rinkimuose ji pelnė Domicėlės Tarabildienės premiją – tapo gražiausia 2016 metų knyga, kūrinys pateko į tarptautinį vaikų literatūros katalogą „The White Ravens“ (2017) ir turi galimybę nuskinti dar ne vieną prizą. Spalio pradžioje paskelbta, kad ji atrinkta į akciją „Metų knygos rinkimai“ (2017). Rodos, viskas tiesiog užgriuvo?

Nežinau, kas man smagiau: ar tie įvertinimai, apdovanojimai, ar tėvų ir vaikų dėmesys. Gal abu vienodai? Bet po kiek laiko lyg ir įpranti prie tų liaupsių ir net norisi kritikos. Kol kas yra kilimo jausmas, bet žinau, kad yra ribos, iki kiek kilsi.

Dabar jau suprantu, kad knyga neturi visiems patikti. Jei rezultatas džiugina mane pačią, bandysiu kurti toliau. Apdovanojimai – labai smagu, bet, tiesą sakant, dar pati nežinau, kurie yra svarbiausi, nelabai žinau, kuo jie skiriasi vieni nuo kitų. Manau, kad ir paprastiems žmonėms sunku susigaudyti, būtina jiems plačiau aiškinti, kas yra Knygos meno konkursas, kas gali dalyvauti Metų knygos rinkimuose, kuo reikšmingi IBBY apdovanojimai ir t. t.

Aišku, labai džiugina, kai knyga yra nominuojama ir laimi. Apskritai „Lapė“ jau gyvena savo gyvenimą, nesusijusį su manimi ir Evelina.

Vartant „Lapę“ ir „Dramblį“, iškart į akis krinta savitas braižas, kurį sunku supainioti. Kaip randasi Tavo iliustracijos?

Tiek „Lapę“, tiek „Dramblį“ iškart mačiau spalvomis – tekstai man visuomet diktuoja spalvinį intensyvumą. Pavyzdžiui, „Lapės“ teksto pagrindas – priešpriešos: laimė–nelaimė–laimė. Taip ir pagrindinės spalvos keitėsi: oranžinė–mėlyna. Iš pradžių gimsta spalvinė vizija, tuomet kuriu eskizus, nuolat nešiojuosi vaizdus, personažus galvoje. Galiausiai karpau žirklėmis, skenuoju ir dirbu kompiuteriu.

Tekstą matau tapybiškai, galvodama apie spalvų harmoniją. Nebijau naudoti pačių ryškiausių spalvų, bet labai siekiu dermės. Mane džiugina ritmas, koloritas. Mano knygos prasideda ne nuo dramblio ar pelės nupaišymo, o nuo spalvų. Pradedant kurti personažą, svarbu prieš tai apgalvoti, koks jis bus, užsiauginti galvoje.

Neretai tarp autoriaus ir knygos redaktoriaus kyla karštų diskusijų. O kaip atrodo teksto autoriaus ir iliustruotojo bendradarbiavimas? Abiejose Tavo iliustruotose knygose iliustracijos papildo ir išplečia tekstą…

Santykis su autoriais skyrėsi. Su Evelina abi labai degėme ta knyga, labai daug bendradarbiavom. Su „Drambliu“ jau buvo kitaip. Darbas prie šios knygos leido patirti, kad iliustruotojui pakanka gero teksto, o visa kita nėra taip svarbu. Aš tiesiog apsigyvenau tame tekste. Suprantu, kad kiekviena nauja knyga kaskart atneš vis kitokią patirtį.

Ar daug sulauki tekstų, kuriuos prašoma iliustruoti? Kokiais atvejais sutinki? Ar jau esi atradusi tekstą, su kuriuo dirbsi toliau?

Ypatingo bumo nepajutau. Sulaukiau klausimų, bet aš visuomet sakiau, kad man svarbiausia yra tekstas. Nė nepradedu kalbos, jei nematau teksto. Džiugina, kad rašo jauni žmonės, ir aš jiems nuoširdžiai patariu, ką daryti, nes ir man pačiai pradžioje kilo problemų, nežinojau, kur kreiptis, buvo nedrąsu.

Dabar planuoju dirbti ties nauja knyga, „joje būsiu“ mažiausiai 9 mėnesius. Trečia knyga visa bus mano pačios – ir tekstas, ir vaizdas. Tai – paveikslėlių knyga. Beje, visuomet sakiau, kad tikrai nerašysiu, bet tas tekstas atėjo labai natūraliai, iš gyvenimo. Mūsų gatvėje gyvena toks šuo, visų mylimas ir visų niurkomas, tai pagalvojau: „Fantastiška istorija!“ Knygą pavadinau „Maksas ir 92 musės“.

Jau pradėjau piešti. Ją taip pat nešiojausi galvoje. Žinojau, kad knyga bus apie visokius skraiduolius, nes juos labai mėgstu paišyti. Man smagu, kad į savo tekstą jau galiu žiūrėti iš šono, kad jis mane įkvepia kaip iliustruotoją. Jau mezgasi istorijos, kurių neparašiau, bet galiu nupiešti. Labai nekantrauju. Norėčiau daugiau laiko padirbėti tame savo narvelyje (šypsosi).

Keliauji po įvairias knygų muges: gali stebėti aktualijas, naujienas. Ką jose atrandi sau?

Labai džiugina, kad Lietuvoje intensyvėja paveikslėlių knygų leidyba. Kai augo jaunesnysis sūnus, tokios knygelės daugiausia buvo verstinės. Ir man tai atrodė neteisinga. Skaitydamas jausdavai, kad adaptuota, kad ji – ne Lietuvos vaikams. Tai labai skatino sukurti knygą vaikams. Dabar mano jaunėlis jau išauga iš tų knygų, juokauju, kad reikės pasiskolinti vaiką (juokiasi).

Mėgstu viską vertinti struktūriškai, taigi tam tikros tendencijos matyti. Kartais gali įžvelgti, kas įkvėpė vieną ar kitą kūrėją. Svarbiausia yra važiuoti į tokius renginius kaip Bolonijos knygų mugė ir viską bandyti susiurbti. Kaip ir sakiau, pirmasis mano apsilankymas šioje mugėje padėjo suprasti, kad yra daugybė stilių, skirtingai dirbančių iliustruotojų. Antrojo apsilankymo metu analizavau skirtingus kūrėjų sprendimus, kurie padėjo man pačiai išsiaiškinti, kaip išspręsti iliustracijų sudėliojimą. Trečią kartą Bolonijoje domėjausi popieriaus rūšimis.

„Laimė yra lapė“ rašoma, kad laimė – tai oranžinis apelsinas, moliūgų uogienė, krepšinio kamuolys, šermukšniai rudenį… Kai su bibliotekoje apsilankančiais vaikais skaitome „Lapę“, visuomet kalbame apie laimę. O kas laimė yra Tau?

Per šiuos metus man viskas išsigrynino: laimė yra šalia esantys žmonės: šeima, draugai.

Linkiu dar daugiau laimės ir dėkoju už pokalbį!

 Kalbėjosi Viktorija Pukėnaitė

Pokalbis buvo išspausdintas Nacionalinė bibliotekos mėnraščio „Tarp knygų“ 2017 m. spalio mėn. numeryje.