AR PATIKS VAIKAMS? 2018 rugsėjo 6 – Kategorija: Atsiliepimai apie knygas

Antrajame šių metų žurnalo „Rubinaitis“ numeryje Dalia Karatajienė apžvelgia 2017 m. vaikų knygų iliustracijas:

Klausimas, ar knygos piešiniai patinka vaikams, neretai pretenduoja tapti pagrindiniu kriterijumi, lemiančiu iliustracijų ir visos vaikų knygos plastikos kokybės įvertinimą. Atsakymas, žinoma, nevienareikšmis. Vaikai skaito ir sklaido tai, ką jiems siūlo suaugusieji, o ir patys vaikai bei jų vaizdiniai interesai yra labai skirtingi. Vis dėlto gausybė atsakymų nereiškia, kad šis klausimas beprasmis. Akivaizdu, jog menas, kad ir koks emancipuotas būtų, susijęs su aplinka, kurioje atsiranda. Gyvenimo, aplinkos savitumas, vyraujančios estetikos tendencijos suformuoja terpę, kurioje atsiranda knygos. O toji terpė formuoja ir vaikų nuostatas. Tai, ką mato aplinkui, vaikams be jokių paaiškinimų tampa savaime suprantama ir kartu labai artima. Artima, sava, vadinasi, patinka.

Šalia daugybės mūsų gyvenamąjį laiką apibūdinančių epitetų greitis, dinamizmas, kaita yra bene dažniausiai vartojami. Todėl nenuostabu, kad, kalbant apie beveik visas 2017 m. išleistų knygų lietuvių dailininkų iliustracijas ar bent jau išskiriant vyraujančias tendencijas, galima drąsiai tvirtinti, jog jose šie požymiai akivaizdūs. Pavyzdžiui, Aušros Kiudulaitės iliustruota Mariaus Marcinkevičiaus paveikslėlių knyga Draugystė ant straublio galo („Tikra knyga“), šiemet IBBY Lietuvos skyriaus premijuota kaip geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, kupina ryškių, įsimenančių personažų, įvairių šriftų, tekstūrų, skirtingų dydžių detalių, tarytum netvarkingai pažirusių per visą knygos atvartą.

draugyste_indesign5.indd

Knygos vaizdai nesiremia centrinės ašies kompozicijos principu, simetriniu komponavimu, todėl regimi kaip nepaprastai judrūs net ir tuo atveju, kai knygos herojų pozos statiškos. Į stilingą visumą šias dinamiškas iliustracijų detales sugaudo dailininkės Kiudulaitės talentas, kurį galima įžvelgti kad ir stulbinančiame jos gebėjime valdyti koloritą. Susidoroti su spalviniais kontrastais, sukurti tam tikrą jų pusiausvyrą – didžiulis iššūkis. Galima spėti, jog šį dailininkės bruožą lėmė tapybos, kurioje kolorizmas sudaro raiškos pagrindą, studijos. Juolab kad ir pati dailininkė teigia itin vertinanti spalvą ir siejanti ją su emocija, be kurios vaikų knygos iliustracija suvis negalima.

Visą apžvalgą skaitykite čia:
http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?4213414975