Evelina Daciūtė: rašydamas tu gali sukurti pasaulį, jį sugriauti ir pastatyti vėl iš naujo 2018 liepos 27 – Kategorija: Interviu

Susitikimuose pasakoju vaikams, kas man yra laimė. Visų pirma, be abejo, mano šeima, taip pat esu laiminga, kai rašau ir keliauju į susitikimus su skaitytojais. Per trejetą metų jų būta arti pusantro šimto. Sutinku daug skirtingų vaikų – dvejų metų mažylių ir ketvirtokų, vaikų mieste ir kaime, mokyklose ir darželiuose, atnaujintose bibliotekose ir tose, kur pelėsis nužymėjęs sienas.

20180411_104210848_iOS

Vaikams sakau, kad gali būti, jog kada nors atras save mane knygose – juk jie gali tapti kurio nors personažo prototipu. O gal jų pasvarstymai paklius į kokią būsimą knygą? Jau turiu porą kandidatų, pretenduojančių tapti bjauraus charakterio veikėjų prototipais. Bet čia ne vaikai, suaugę.

Prieš susitikimą visada jaudinuosi. Dabar jau paprastai turiu planą, kaip viskas turėtų vykti, o kai važiuojame su knygos „Laimė yra lapė“ iliustratore Aušra Kiudulaite, tai ir draugišką petį šalia. Bet vis tiek jaudinuosi – kokie bus vaikai, skaitę knygą ar ne, pavargę ar alkani,  mokytojos bus paruošusios juos susitikimui ar ne, kokia bus bendra atmosfera? Tiek daug priklauso nuo suaugusio, kuris juos atvedė! Mokytoja ar auklėtoja pamažu paruošia vaikus susitikimui – kartu skaito knygą, piešia, galvoja klausimus teksto ar iliustracijos autorei. Ir tai yra pusė (o gal ir daugiau) susitikimo sėkmės. Jie tavimi jau būna susidomėję, nesi tik šiaip nepažįstamoji.

Vis dėlto yra buvę, kad atėjusi turiu prisistatyti. Jie nežino nei su kuo susitiks, nei kodėl. Yra auklėtojų ar mokytojų, kurios per susitikimą plepa ar naršo telefone. Tai vaikus išmuša iš vėžių. Bet tokių mažuma. Dažniausiai man jas – nuoširdžias bibliotekininkes, savo vaikus mylinčias mokytojas – norisi apkabinti. Jų tokia svarbi misija – padėti žmogui užaugti, atrasti savo kelią. Mano akimis, šie žmonės per mažai vertinami, per mažai pastebimi, per mažai giriami.

20180419_065125544_iOS

Apskritai susitikimuose pasisemiu labai daug teigiamų emocijų. Pamenu susitikimą Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje. Ten jau visi buvo pamilę Lapę, o kartu ir mus su Aušra. Ten mes abi ašarojome. Ir ne vienas toks susitikimas buvo. Štai Šakių „Varpo“ mokykloje išvydau savo dydžio Lapės skulptūrą, kurią sukūrė mokyklos bendruomenė. Vos nenugriuvau nuo scenos,  po kūną ėmė lakstyti šiurpuliukai – lyg elektra būtų nukrėtusi, tik jausmas daug malonesnis. O neseniai viešėjau ir Liučiūnuose (Kauno raj.). Turime tokią tradiciją – klausimų ratą. Taigi – atsakinėju į klausimus ir staiga matau, kad visi vaikai pasvirę į priekį, visi klausosi atsakymų net ne į savo klausimus. Ir tokia šiluma užliejo… Tokie įsitraukę, taip jiems įdomu! Jie ne tik klauso, jie girdi. Ir jaučiu – tuoj ims ašaros kaip pupos byrėti.

Balandį svečiavausi Vaikų knygos dienos šventėje Vilkaviškyje, kur visa programa buvo susijusi su Lape. Na ir vaidybinių improvizacijų būrelis paruošė pasirodymą. Sužinojau, kad kitą savaitę jis bus rodomas teatro festivalyje Vilniuje. Pripirkom su Aušra guminukų ir nulėkėm. Visi laimingi – ir mes, ir vaikai. Paskui būrelio vadovė pasakojo, kaip vaikams buvo svarbu, kad mes užsukome. Išties kartais reikia tiek nedaug – ateiti su maišeliu guminukų.

Vaikai visokių dalykų pripasakoja per susitikimus – ar prieš prasidedant, ar riedant klausimų ratui, būna, prieina jau ir po. Negali išeiti nepasipasakoję. Dažniausiai dalijasi gerais dalykais arba filosofuoja. Bet kartais būna ir kitaip. Kartais paliečiamos skaudžios temos: mamos depresija ar mirtis, laidotuvės, patyčios, neteisybė. Vaikai nori apie tai kalbėti. Ramiai ir sąžiningai. Šie momentai – grynuoliai. Ypatingi.

Po susitikimų su Aušra mėgstame prisėsti ir pavalgyti kokioje vietinėje kavinėje. Ypač tada, kai susitikimai vyksta ne Vilniuje. Tuomet kalbame apie tai, kas įvyko, kas mums įsiminė. Su Aušra išmokau viską apmąstyti ir tai tapo nuostabiu paskutiniu susitikimo akordu. Kai važiuoju be Aušros, tai vis tiek su ja susiskambinam ir taip tarytum kartu užbaigiame susitikimą.

20180516_094931971_iOS

Vaikai labai kūrybiški. Ypač priešmokyklinukai, pirmokai. Paskui jau priklauso nuo to, kokie suaugę būna šalia jų. Mėgstu, kai jie pradeda kurti arba perkurti. Na, pavyzdžiui, vienas Vilniaus Karoliniškių bibliotekoje sutiktas darželinukas po to, kai perskaičiau knygą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, man pasakė: „O aš norėčiau, kad Neryje gyventų auksinis banginis.“ Klausiu, kodėl gi? O jis atsako: „Jei auksinė žuvelė išpildo tris norus, tai kiek norų išpildytų auksinis banginis?“ Štai tau ir nauja istorija.

Dar kitame susitikime skaičiau pasakojimą iš „Meškių istorijų“. Jame dvi sesės dalijosi tris keksiukus, kol galiausiai susiginčijo, kuriai atiteks paskutinis keksiukas. Ilgai svarstė, bet teko įsikišti mamai. Ji pasiūlė tą trečiąjį pasidalyti perpus. Vėliau prie manęs priėjo vienas berniukas ir sako: „O aš tą trečiąjį būčiau mamai atidavęs.“ Jautru, ar ne? Ir vėl nauja istorija. Kai vaikai nesutinka su papasakota istorija, svarsto, kaip pasielgtų jie, aš jaučiuosi pasiekusi savo tikslą. Noriu, kad vaikai išgirstų, kalbėtų, klausinėtų ir ieškotų.

Kartą manęs vienas pirmokas paklausė, kodėl man patinka rašyti – juk tai taip neįdomu. Buvo ruduo, jo pirmieji mėnesiai mokykloje. Supratau, kad išmokti rašyti jam taip lengvai nesiseka. O tada koks gi džiaugsmas? Pasilenkiau ir pasakiau jam: „Įsivaizduok, rašydamas tu gali sukurti pasaulį, jį sugriauti ir pastatyti vėl iš naujo. Kaip galingas burtininkas, kaip superherojus. Kaip manai, ar tai smagu?“ Jis pakraipė galvą. Susitikimo pabaigoje užklausiau, kas norėtų ateity būti rašytoju. Pakilo daug rankų. Tarp jų ir to pirmokėlio. Įtikinau! (Šypsosi.)

Susitikimai tikrai daug suteikia, bet visame šiame meduje yra ir šaukštas deguto – kai tiek keliauju, susitikinėju, negaliu rašyti. Tarsi išsišvaistau. Atsisėdu ir negaliu susikaupti, bandau „pagauti“ siužetus, bet galvoju: „Va, rytoj važiuosiu ten, o poryt ten.“ Tad planuoju netrukus išeiti kūrybinių atostogų, nes rankos niežti, o galva sprogsta – ateina laikas rašyti. Ir vaikai jau prašo naujų knygų. Esu prisižadėjusi ir metas šiuos pažadus pildyti.

Interviu buvo išspausdintas

Knygu vaikai logo-01