Edita Lei: „Grįžau prie to, kas man teikė laimę – lėlių“ 2015 rugsėjo 28 – Kategorija: Interviu

  Kartais žmogus visų dideliam netikėtumui ima ir iš esmės pakeičia savo gyvenimą. O gal tiesiog imasi to, kas seniai, bet labai giliai slypėjo jo širdyje, galbūt jam pačiam netgi to gerai nesuvokiant. Panašiai nutiko ir Editai Lei, kuri sėkmingai darbavosi prie statybų kuriant sodybas, būdama keturiasdešimties, staiga viską metė ir pradėjo kurti lėles, iš esmės visą savo laiką ir energiją skirdama vien tam. Šis gyvenimo pokytis jau tęsiasi penkerius metus. Bekuriant lėles bei pasakų personažus Editai kilo idėja pačiai parašyti pasaką ir išleisti knygą vaikams, iliustruotą savo sukurtų personažų  fotografijomis. Plačiau apie visa tai – pokalbyje su šia nepaprasta moterimi, kuriančia nuostabų pasaulį, kuris suaugusiuosius žavi ne mažiau nei vaikus.

  Jau penkerius metus triūsi, o gal žaidi savo dirbtuvėje vidury miškų, atokiai nuo miesto, žmonių, kasdienės rutinos. Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip išdrįsai viską mesti ir pradėti „žaisti“ su lėlėmis?

  Prieš dešimtį ar daugiau metų manyje kilo troškimas kaip nors save realizuoti. Taigi, pradėjau įrenginėti sodybas,  su vyru statėme ten namus. Tačiau ilgainiui supratau, kad tai – ne moteriškas darbas. Kita vertus, pardavei namą, kitą – ir kas iš to? Tai man neteikė didelės laimės. Juk daugelis tą taip pat daro. Taigi kuo toliau, tuo labiau pradėjau nuo tų statybų trauktis. Mane apėmė liūdesys, apatija, aš tarsi visa susmegau. Nejaučiau, kad realizuoju save. Tada netikėtai pradėjau internete mokytis dirbti su Photoshop  programa, dėlioti koliažus. Ir pastebėjau, kad tuose koliažuose – ne paveikslai, ne žmonių veidai, o lėlės. Tada pagalvojau, kad galbūt ir aš galėčiau padaryti lėlę – juk vaikystėje lankiau dailės mokyklą, kur man neblogai sekėsi skulptūra. Tačiau greitai šią mintį pamiršau. Vėl ėmiau galvoti, jog reikia gyventi praktiškai, o ne švaistyti laiką tokiems „niekams“. Vieną vakarą tvarkiau dukters daiktus ir radau gabalą molio, kurį nejučiomis pradėjau minkyti. Netrukus man tapo taip smagu, kad nebegalėjau jo paleisti. Mečiau tvarkymą, visus darbus. Radau dar molio, paėmiau tuščią kartoninį pakelį nuo pieno, pervėriau jį vielomis – padariau rankas ir kojas, viską apvyniojau popieriumi ir lipnia juosta bei padengiau moliu. Taigi išėjo žmogaus pavidalas – tai padariau vienu prisėdimu. Kai namo sugrįžo vyras ir pamatė mane įpusėjusią savo „kūrinį“, nusprendė, jog man iš tiesų depresija. O aš į tai atsakiau, kad jis nesijaudintų ir palauktų – tai bus gražu. Savo pirmąją lėlę, tikrą „baiboką“ pabaigiau per tris dienas. Dabar ji sėdi garaže. Iš tiesų ji „baisoka“ – tokių lėlių daugiau niekada gyvenime nedariau. Tačiau tada supratau, kad daugiau nebegaliu nelipdyti. „Įlindau“ į internetą, pradėjau domėtis, kaip kuriamos lėlės, ėmiau pirkti medžiagas, galiausiai ieškoti mokytojų, kursų. Per pirmuosius kursus buvau tarsi apžavėta: kaip galima taip gražiai sukurti lėlę?! Taigi lankiau trejus kursus ir iš  kiekvienų jų pasiėmiau tai, kas man patinka ir tinka, o po to pradėjau kurti taip, kaip išeina man pačiai.

  Kaip manai pati, kodėl pasirinkai būtent lėles?

Būdamas vaikas, kažkodėl labai svajoji greičiau suaugti. Kai tas laikas atėjo, kai suvokiau, jog pagaliau užaugau, atrodė, kad dabar  galiu veikti, ką noriu ir pati daryti sprendimus, bet kartu su savarankiškais sprendimais užgriuvo ir atsakomybės už juos našta. Kažkodėl pradėjo darytis labai sunku. Tada pabandžiau prisiminti, o kada gi  buvo gerai? Taigi ir grįžau prie to, kas man teikė laimę – o tai buvo laikas, kai žaidžiau su lėlėmis. Vaikystėje lėlės man buvo tokios ypatingos, tačiau užaugusi, aš visai pamiršau tą jausmą. „Įdomu kur ir kada jis dingo ?“ – pagalvojau tada. Taigi aš ir toliau „žaidžiu“ su lėlėmis, bet pasikeitė tai, jog dabar aš pati jas kuriu, nors kartais pradeda atrodyti, kad lėlės kuria mane.  Jau sukurta lėlė ir jos kūrybos procesas – man labai skirtingi dalykai. Kai gimsta naujos lėlės idėja ir pradedu galvoti, kaip ją įgyvendinti, imu jausti tarsi kažkokį badą. Vaikštau tarsi alkana, visko norisi, akys ieško detalių, o mintys skrenda nežinia kur. Tikriausiai lėlėse įžvelgiau per daug gyvybės ir jos pradėjo prašyti dar daugiau. Dabar jau kuriu joms namus, kambarius, baldus, aksesuarus ir viską, ko tik prireikia namų interjerui. Gal aš ir kiek perdedu, tačiau man tai tiesiog labai patinka. Bet argi ne smagu tikėti, jog lėlės turi tam tikrų galių? Klausimą „Kodėl lėlės?“ esu girdėjusi ne kartą. Tiesą sakant, aš lig šiol nežinau tikslaus atsakymo. Man tai atrodo tas pat, kas paklausti: „Kodėl kvėpuoji?“ Štai taip man jos patinka ir visa, kas tuo susiję.

   Gal lėlių kūrimas – tai ir savotiška terapija?

Kai pradėjau jas kurti , „grimzdau“ vis giliau,  atrasdama , kad šis procesas iš tiesų yra tarsi terapija. Tačiau tai lyg ir savotiška manija. Prekybos centruose padėjau matyti ir pirkti, atrodo, niekam nereikalingus daiktus,  tačiau žinodama, kad juos panaudosiu vėliau, kurdama savo lėlių pasaulį. Man taip pat labai patinka kurti mistines būtybes naudojant gamtinę medžiagą. Sunku net išvardinti,  kokių, rodos, „nesąmonių“ kartais parsitempiu iš miško, pradedant kerpėmis ir baigiant negyvais paukščiais.  Tai – keista meno rūšis, ji tiek daug aprėpia, jog kartais pati nežinai, kur viskas nuves ir kuo tai baigsis.

  Labai išmintingas žmogus, psichiatras Andrejus Gnezdilovas arba Daktaras Balu įsitikinęs, kad lėlės – ne tik žaislai, bet kur kas rimtesnis dalykas. Jis gali papasakoti neįtikinamiausių nutikimų, sutapimų, susijusių su lėlėmis. Ar ką nors panašaus tenka patirti ir tau, kuriant lėles?
Iš tiesų kuriant lėles nutinka daug keistų sutapimų, ypač,  kai kuri lėlę žmogui pagal individualų užsakymą. Kai kurdamas lėlę visą mėnesį galvoji tik apie tą konkretų asmenį, kartais nutinka nepaaiškinamų dalykų, todėl leidžiu sau tikėti, kad čia iš tiesų esama tam tikros mistikos. Kai kartais pasidomiu, kaip mano lėlės „gyvena“  pas savo naujuosius šeimininkus, tikrai sužinau keistų dalykų, kurie verti atskiro pasakojimo.

  Dabar pakalbėkime apie kitą, būsimą knygą – jau Tavo vienos pačios, kurios pagrindinis akcentas – iliustracijos, tiksliau fotografijos – kuriose tavo kurtos lėlės bei kiti personažai gyvena ir veikia taip pat tavo sukurtame miniatiūriniame pasaulyje. Tad kaip kilo šios knygos idėja?

Kai man kyla mintis sukurti kokį nors personažą, iš karto „įsijungia“ vaizduotė,  ir imu jį matyti tarsi gyvą ar net girdėti. Kaip minėjau, kuriant lėlę (o tai – netrumpas procesas), man gimsta ištisa jos istorija. Taigi tų istorijų susikaupė daug ir ėmiau galvoti, kad galbūt reikėtų išleisti knygelę.  Tačiau tai – labai ilgas, brangus ir sudėtingas procesas. Tad „Facebook‘e“ susikūriau paskyrą, pavadinimu „Fėjų slėnis“ . Ten pradėjau dėti ne tik savo sukurtų lėlių nuotraukas su jų istorijomis, bet ir pasakoti, apie tai kas yra šis personažas, kur ir kaip jis gyvena, ką veikia – visa tai,  ką mačiau savo vaizduotėje. Per gana trumpą laiką sulaukiau laiškų su klausimais, ar nėra ir knygutės vaikams apie fėjas bei kitus „Fėjų slėnio“ gyventojus. Klausimų vis daugėjo ir tikriausiai nuo to laiko pradėjau galvoti, kad vis dėlto galbūt reikėtų bandyti ieškoti leidyklos, kuriai patiktų mano idėja. Pagalvojau, kad tokios knygos vaikams, kuri būtų iliustruota ne piešiniais, o fotografijomis, Lietuvoje, ko gero, dar nėra (bent jau lietuvių autorių). Gal būčiau dar neskubėjusi, bet draugės atsiųstas leidyklų sąrašas paspartino įvykius.

  Tavo didysis darbas jau kaip ir baigtas. Knyga tikriausiai jau leidykloje. Su kokiomis problemomis teko susidurti bandant ją išleisti?  Kaip pavyko pralaužti leidyklų ledą?

Mano darbas, pasirodo, dar visai nebaigtas ir įgauna vis didesnį pagreitį. Viskas pakrypo ta linkme, apie kurią ir svajojau. Keletas leidyklų, į kurias kreipiausi, tikriausiai taip ir nesuprato mano idėjos, bet dabar dėl to visai nesistebiu. Pasirodo, suprasti apie ką aš kalbėjau, buvo galima tik pas mane atvykus ir pamačius, tai, ką aš darau. Taigi pagaliau mano fėjos ir kiti „Fėjų slėnio“ gyventojai persikėlė į leidybos namus „Tikra knyga“. Truputį užtruko laiko, kol leidėjai galvojo, kaip šią idėją  būtų galima paversti knyga, tačiau kai patys atvyko į slėnį , labai greitai viską nusprendė.

  Tad kada gi galėtume tikėtis išvysti tavąją knygą? Ir ar jau turi naujų planų?

Labai tikiuosi, kad ji pasirodys dar prieš Kalėdas. O dėl naujų planų – geras klausimas… Iš tiesų turiu labai daug idėjų, kurios man neleidžia naktimis užmigti,  ir panašu, kad daugelis jų gali virsti realybe, jau vien dėl to, kad į savo kūrybinį procesą  įsileidau tinkamus žmones. Dabar jaučiuosi tarsi turėčiau komandą, kurioje visi prisideda prie  nepaprastos vaikiškos knygelės, kuri kol kas man svarbiausia. O kas bus vėliau – pamatysime.

  Tavo „Facebook“ profilio viršelyje puikuojasi J. R. Tolkieno citata „Ne kiekvienas klaidžiojantis yra pasiklydęs“. Ką nori tuo pasakyti?

Man patinka daug J. R, Tolkieno minčių. O ši citata atspindi tai, ką aš iš tiesų veikiu ir apie ką dabar kalbėjome – tai yra klaidžioju po atradimų ir svajonių girią. Neskubėdama, įsiklausydama, tyrinėdama ,tarsi ieškodama kelio, nors iš tikro, labai gerai žinau, kur einu.

(Ištrauka iš Jurgos Žiugždienės straipsnio)