Kiekvienas pasaką nešiojasi širdyje 2015 balandžio 19 – Kategorija: Interviu

Vaikai auga kartu su pasakomis. Vaizduotės keliais juos nejučia lydi charizmatiški personažai, išliekantys atsiminimuose net tuomet, kai šie jau užauga. „Žmogui reikia juoko, šviesios vilties, ir kiekvienas pasaką nešiojasi širdyje“ – teigia iliustratorius bei pasakų autorius Dainius Šukys. Jo pastebėjimu, būtent pasakos vaikui atskleidžia pirminį tikėjimą ir viltį, kalba apie gyvenimo gėrį, kuris nugali tamsiausius dalykus. Kuo išskirtinis šis literatūros žanras? O svarbiausia – kokią reikšmę turi vaiko ugdymui?

Vaikų psichologės Gražvilės Judelevičienės teigimu, vaiko asmenybės branduolys formuojamas ankstyvame vaiko raidos etape – tarp dviejų ir septynerių metų.

„Tai etapas, kai vaikas smalsiai tyrinėja jį supantį pasaulį. Jo patyrimas yra tiesioginis,  remiasi konkrečių daiktų ir objektų pažinimu. Tokio amžiaus vaiko protas dar negali kurti abstrakcijų, todėl itin svarbus pasakos vaidmuo, – teigia vaikų psichologė. – Vaikui suprantama kalba pasaka gali perteikti žmonijos dvasinės kultūros, moralės ir etikos pamatus.“

Iki pat giliausių išgyvenimų savo vaizdingumu galinti įtraukti pasaka atlieka ne tik auklėjamąją, bet ir lavinamąją funkciją. „Nuo pat pirmųjų vaiko gyvenimo metų svarbu skatinti vaiką mąstyti, lavinti jo vaizduotę. Pasakos raiška netiesiogiai moko vaiką pereiti į sudėtingesnę asmenybės vystymosi ir pažinimo pakopą“, – pasakoja G. Judelevičienė.

Psichologės pastebėjimu, svarbiausia šio žanro ypatybė – lanksti ir žaisminga kalba, leidžianti ne didaktiniu, bet įtaigiu būdu perteikti dorovės normas bei supažindinti vaiką su šio pasaulio įvairiapusiškumu.

„Pasaka perduoda vaikui stebuklingą išminties, žinių ir jausminių patirčių raktą, padeda „atrakinti“ sudėtingas gyvenimo situacijas, atrasti žaismingas išeitis iš sudėtingų padėčių“, – teigia G. Judelevičienė.

Įkvėpimo šaltinis – sūnus

Neseniai išleistų dviejų knygelių – „Višta, kurią prarijo rūkas“ ir „Ežys, kuris mylėjo slapta“ – autorius D. Šukys atvirauja, jog didžiulį įspūdį vaikystėje palikusios pasakos tapo ir jo paties kūrybine paskata.

„Buvau tikras pasakų „manas“. Ryte rijau visas jas iš eilės. Kai kurias, labiausiai patikusias pasakas iliustruodavau knygų paraštėse. Tėvai, žinoma, pyko“, – su šypsena prisimena autorius.

D. Šukys pastebi, kad pasakos vaikui leidžia panirti į alternatyvią tikrovę – didžiules erdvės, pripildytas stebuklų: „Būdamas vaikas, esi tikras, kad viskas, kas sukurta, būtinai egzistuoja kurioje nors (neatrastoje tarp begalybes pasaulių) visatoje.“

Savo knygose autorius teigia siekęs į netikėtas situacijas pakliuvusiems personažams suteikti charizmos ir šarmo. „Mėgstu, kuomet pasakose yra gausu komiškų situacijų ir jos sugeba prajuokinti ne tik vaiką, bet ir suaugusįjį. Skaitydamas pasakas savo paties sūnui supratau, kaip svarbu, kai pasaka įtraukia ir klausantį, ir sekantįjį, – pastebi D. Šukys. – Bendraudamas su sūnumi analizuoju, kokios pasakos jam patinka labiausiai ir kodėl. Jis – savitas mano kūrybos vedlys.“

Autoriaus kuriamose pasakose nėra griežtų moralų, o jose veikiantys personažai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių. „Juk gyvenime nebūna juodai baltų žmonių. Vietoj konkretaus pamokymo labiau esu linkęs parodyti draugystės ir pasiaukojimo svarbą“, – apie kūrybą pasakoja D. Šukys.

Pasakos kalba, autoriaus teigimu, turi būti paprasta ir aiškiai suprantama: „Siekiu, kad pasakų dialogai būtų kuo natūralesni. Jie turi skambėti įtikinamai, sakiniai sietis su kasdiene kalba.“

Visi kūrybiniai darbai – paties autoriaus rankomis

Iliustracijas pradėjęs piešti dar jaunystėje, D. Šukys teigia nuolatos besidomintis įvairių pasaulio iliustratorių darbais. „Seku, kas vyksta komiksų pasaulyje. Jeigu susižaviu kažkokia technika, formos pateikimu, ieškau savo sprendimo. Nemėgstu kopijuoti“, – teigia autorius.

D. Šukio iliustracijos pasižymi švelniu braižu. Iliustratorius eskizus piešia ranka, rinkdamasis minkštą pieštuką arba anglį, ir tik vėliau juos spalvoja skaitmeniniu būdu.

„Piešdamas daugiausia dėmesio skiriu akių išraiškai, veido mimikai. Tekstas ir vaizdas turi sukurti stiprią emociją, – pastebi autorius. – Tiesa, manau, kad iliustracijos nebūtinai turi „pažodžiui“ atitikti tekstą. Reikia palikti vietos skaitytojo vaizduotei, interpretacijai.“

Leidyklos „Tikra knyga“ išleistas pasakų knygas autorius teigia savarankiškai rengęs nuo pradžios iki galo: „Kūriau tekstą, piešiau iliustracijas ir viską vizualiai išdėlioju popieriaus lape. Tai – be galo įdomus darbas, kai pačiam tenka suderinti erdves, atsižvelgiant į teksto dinamiką.“

Šiuo metu D. Šukys mažiesiems skaitytojams rengia dar vieną pasakų knygelę ir glaudžiai bendradarbiauja su prancūzų leidyklomis. „Netolimoje ateityje turiu viziją sugrįžti prie tautosakos. Ne jos perrašymo, o savitos interpretacijos. Mane labai žavėjo lietuviškos pasakos. Dalį jų pats  knygų kampučiuose esu iliustravęs“,– apie būsimus planus pasakoja autorius.

Laura Kešytė