Šiaurietiškojo ėjimo instruktorė – apie tinkamas lazdas, poveikį savijautai ir figūrai 2014 gegužės 20 – Kategorija: Interviu

Interviu publikuotas portale Ji24.lt

Judėjimas – tikras išganymas mūsų sielai ir kūnui. Vis populiarėjantis šiaurietiškasis ėjimas ir mūsų šalyje sutraukė nemažą aistruolių būrį. Tačiau vaikščioti šiaurietiškai nereiškia bet kaip mojuoti lazdomis. Apie šio sporto ypatybes ir itin efektyvią naudą kalbamės su šiaurietiškojo ėjimo instruktore, žurnaliste Inga Balnanosiene.

– Kuo išskirtinis šiaurietiškasis ėjimas? Daugelis vis dar mano, kad tai sportas senukams.

– Galbūt taip yra dėl to, kad lazdos paprastai asocijuojasi su senatve ar negalia. Tačiau šiaurietiškojo ėjimo lazdos iš tiesų visai kas kita. Tai patvirtina ir šiaurietiškojo ėjimo istorija. Pirmieji lazdas pradėjo naudoti lygumų slidininkai vasaros stovyklose. Taigi jei šios lazdos tiko treniruotis profesionaliems sportininkams, sutikite, būtų juokinga teigti, kad tai per silpnas užsiėmimas paprastam žmogui.

Kad šia aktyvia veikla domisi ne tik senjorai, akivaizdžiai patvirtino ir neseniai Vilniuje vykęs masinis šiaurietiškojo ėjimo žygis. Jame buvo matyti daug jaunų veidų. Jauniausiam žygio dalyviui buvo, berods, penkeri. Apskritai šiaurietiškasis ėjimas puikus tuo, kad tinka absoliučiai įvairaus amžiaus žmonėms: nuo vaikučių iki senjorų. Ėjimo tempą galima rinktis pagal savo fizinį pajėgumą, sveikatos būklę – nuo lengvo pasivaikščiojimo iki intensyvaus aerobinio krūvio. Šiaurietiškasis ėjimas daugeliu atveju tinka netgi tada, kai nebegalima sportuoti, pavyzdžiui, po gimdymo, įvairių operacijų, ligų. Žinoma, tokiais atvejais vertėtų pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu.

– Kaip šiaurietiškas ėjimas atsirado jūsų gyvenime?  

– Gana ilgą laiką ieškojau sau tinkamos aktyvios veiklos. Daug visko išbandžiau, bet vis kažkaip neįsitraukdavau. Galiausiai maždaug prieš penkerius metus su kolegėmis sugalvojome užsisakyti šiaurietiškojo ėjimo pamoką. Šiaip, dėl pramogos. Po šios pamokos buvau tiesiog pakylėta. Pajutau, kad lazdos yra kaip tik tai, ko ilgai ieškojau. Taip pamažu ir įsitraukiau. Tiesa, iš pradžių, kaip ir nemažai lietuvių, padariau, ko gero, didžiausią klaidą – įsigijau pigias lazdas, kurios einant klaikiai barškėjo. Nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę, jei gimtadienio proga vyras nebūtų padovanojęs kokybiškų lazdų. Su jomis ir prasidėjo tikrasis vaikščiojimas.

– Kaip nutarėte tapti instruktore? 

– Eidama vis sutikdavau žmonių, kurie domėjosi, kaip reikia eiti, kai kurie draugai taip pat prašė pamokyti. Tačiau eiti pačiai yra viena, o paaiškinti kitam – visai kas kita. Taigi visai netikėtai netgi sau pačiai nutariau tapti šiaurietiškojo ėjimo instruktore. Iš pradžių net nebuvo minčių, kad mokysiu to kitus. Tiesiog norėjosi turėti daugiau žinių, jei prireiktų kažkam paaiškinti, parodyti vieną ar kitą elementą. Vis dėlto panašu, kad kuo toliau, tuo labiau ši veikla įtraukia.

Juolab, kad matau, jog šiaurietiškasis ėjimas yra sveikatai išties naudinga veikla ir tikiu, kad jis daugeliui gali padėti gyventi kokybiškiau. Ypač tiems, kurie visą dieną sėdi prie kompiuterio. Sakau tai iš patirties. Kažkada pati nuo tokio sėdėjimo turėjau problemų su stuburu. Kai pradėjau aktyviai vaikščioti, šių problemų nebeliko. Iš tiesų nejudrumas – baisus dalykas. Daugelis to nesuvokia ir neįvertina, bet būtent dėl judėjimo stygiaus kyla daugybė ligų, ypač lėtinių. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, kad būtume sveiki, kasdien turėtume nueiti ne mažiau kaip 10 tūkstančių žingsnių (apie 6–7 km), o kiek nueiname? Buvo tiriami bankų darbuotojai. Daugelis iš jų per dieną tenueidavo vos kilometrą.

– Prisidėjote leidžiant pirmają knygą Lietuvoje apie šiaurietiškąjį ėjimą.  Kuo ji bus naudinga pradedantiesiems ir patyrusiems vaikščiotojams?

– Tikriausiai ne veltui sakoma, kad idėjos sklando ore… Kai pradėjau mokyti šiaurietiškojo ėjimo, daugelis prašydavo rekomenduoti kokią knygą, kurioje galėtų išsamiau pasiskaityti apie šiaurietiškąjį ėjimą, pasikartoti ėjimo technikos žingsnius. Deja, tegalėdavau apgailestauti, kad Lietuvoje tokios nėra. Ir štai viename seminare sutikusi šiaurietiškojo ėjimo instruktorių Jaunių Lingį, netikėtai sužinojau, kad su kineziterapeutu bei pirmuoju sertifikuotu šiaurietiškojo ėjimo instruktoriumi Lietuvoje Valdu Tautkumi jie kaip tik yra pradėję ruošti tokią knygą. Smagu, kad galėjau šiek tiek prisidėti. Manau, kad tai išties naudinga knyga, nes Lietuvoje apie šiaurietiškąjį ėjimą sklando dar daug mitų, žmonės nelabai žino apie tikrąsias jo galimybes bei poveikį sveikatai. Be to, knygoje yra ir svarbiausi taisyklingo šiaurietiškojo ėjimo žingsniai, apšilimo, tempimo pratimų ir kt. Kam įdomus šiaurietiškasis ėjimas, ras viską, kas apie jį yra svarbiausia.

Beje, ši knyga, regis, turės ir tęstinumą. Pamažu gimsta projektas „Reikia eiti“, kurio svarbiausia misija priminti žmonėms, kaip svarbu yra judėti. Netgi ne tas žodis, kad svarbu – tai gyvybiškai būtina!

– Per kiek laiko įmanoma išvysti kūno pokyčius? Ar įmanoma vaikštant suformuoti dailią figūrą?

– Tikrai taip. Ėjimas su lazdomis gali padėti sulieknėti, taip pat ir įveikti (ar bent sumažinti) visų moterų siaubą – celiulitą. Tačiau jei norite pasidailinti figūrą ir išlaikyti ją grakščią ilgą laiką, būtina taikyti tam tikrą kompleksą – šiaurietiškąjį ėjimą derinti su pratimais, skirtais stiprinti raumenis. Raumenys naudoja energiją bei degina kalorijas. Turėsite mažai raumenų, vadinasi, sudeginsite ir mažiau kalorijų. Raumenis stiprinti galima įvairiai. Vaikštantiems su lazdomis puikus būdas – treniruotis su „Gymstick“ gumomis. Jas galima pritvirtinti prie šiaurietiškojo ėjimo lazdų ir mankštintis gamtoje ar namuose.

Dar vienas svarbus dalykas: reguliarumas. Jei išeisite su lazdomis 1–2 kartus per savaitę lengvai pasivaikščioti, tikėtis didelių pokyčių būtų naivu. O štai 4–5 kartai per savaitę po 45 minutes jau duos rezultatų. Žinoma, ne iškart. Bet jei kryptingai žingsniuosite tikslo link, po mėnesio kito jau pastebėsite teigiamų pokyčių. Tiesa reiktų pridurti, kad šie pokyčiai vyks kur kas vangiau (o gal net ir visai nevyks), jei nepasirūpinsite sveiku valgiaraščiu. Tikrai nereikia ir neverta laikytis griežtų dietų. Esu mačiusi realių pavyzdžių, kai moterys visiškai atsisakė tik „tuščių“ angliavandenių – cukraus ir baltų miltų gaminių (bandelių, tortų, pyragų, baltos duonos ir pan.), į valgiaraštį įtraukė daugiau šviežių žalumynų, vaisių bei daržovių ir pasiekė išties puikių rezultatų. Žinoma, šalia to jos ir daug vaikščiojo. Kita vertus, vaikščiojimas vaikščiojimui taip pat nelygu. Svoris kris veiksmingiau, jei taikysite specialią šiaurietiškojo ėjimo svorio metimo programą. Apie ją galite paskaityti knygoje „Šiaurietiškasis ėjimas kiekvienam“.

– Kokias klaidas daro mėgstantys vaikščioti? 

– Klaidų pasitaiko įvairių. Pavyzdžiui, kai kurios moterys eidamos mėgsta kraipyti klubus, o stambesni vyrai neretai eina į šonus išskėtę rankas, tarsi nešdami jose po bokalą alaus ir bijodami išlieti. Kai kuriems iš pradžių nesiseka derinti priešingą ranką ir priešingą koją. Daugeliui nelengva daryti plačius rankų mostus, nes nesugeba atpalaiduoti sprando raumenų. Tačiau jei žmonės mokosi padedami instruktoriaus, kuris individualiai primena apie klaidas, ilgainiui panašių nesklandumų nebelieka. Problema yra ta, kad daugybė žmonių mano, jog ėjimas su lazdomis – tai toks nerimtas dalykas, kurio mokytis nėra jokio reikalo. Lazdas į rankas – ir eini. Užtat ir žiūrim, ką turim.  Parkuose, gatvėse ar miškuose einančių iš tiesų taisyklingai galima sutikti vos vieną kitą. Daugelis, galima sakyti, lazdas tik nešiojasi, gaudami iš jų labai nedaug naudos, o gal net ir darydami sau žalą…

– O kam išvis reikalingos lazdos? Galbūt galime eiti ir be jų, tiesiog intensyviai mojuodami rankomis? 

– Be abejo, galite. Tai taip pat labai naudinga aktyvi veikla. Svarbiausia, judėti. Tačiau su lazdomis galite tai daryti kur kas veiksmingiau. Eidami paprastai, daugiausia treniruosite tik kojas, o aktyviau mojuojant rankomis bus kažkiek naudos jų sąnariams. Tačiau viršutinės kūno dalies raumenys nebus veiksmingai įdarbinti. O štai šiautietiškasis ėjimas treniruoja ir pilvo, ir nugaros, ir kaklo, ir rankų raumenis. Kitaip tariant, dirba visas kūnas. Tik norėčiau ypač pabrėžti: tai vyksta tik tuo atveju, jei šiaurietiškuoju ėjimu einama taisyklingai. Jei eisite, kaip papuola, tada gal iš tiesų geriau tiesiog eiti mojuojant rankomis. Kam tos beprasmės investicijos į lazdas…

– Daugelis pavalgę pietus, užsimano pajudėti, kad sudegintų kalorijas. Ar tinka šiaurietiškasis ėjimas iškart po valgio? Koks paros metas tinkamiausias eiti?

– Pagal mitybos specialistų rekomendacijas nepatartina valgyti valandą prieš ir valandą po aktyvios, intensyvios  treniruotės. Tačiau pavalgius, lengvai neskubant pasivaikščioti tikrai nekenkia. Dėl tinkamiausio laiko… Nuomonių šiuo klausimu teko girdėti įvairių. Vieni specialistai sako, kad tinkamesnis vakaras, kiti labiau vertina rytą. Tačiau realiai daugeliui žmonių, ko gero, tenka derintis prie savo darbo grafiko, tad idealiausiu laiku ėjimui tampa tas, kurį galime skirti. Svarbiausia, kad apskritai skirtume. Aš pati labiausiai mėgstu vaikščioti anksti ryte. Paskui visą dieną jaučiuosi energinga ir geros nuotaikos. Knygos autorius V. Tautkus taip pat rekomenduoja sportuoti ryte. Ypač jei norite lieknėti. Pasak jo, sportuojant šiuo paros metu, veiksmingiau deginamos kalorijos. Tačiau iš tikrųjų ne taip svarbu, kada sportuosite, nes svarbiausia tai daryti reguliariai.

– Ar būtina apšilti prieš treniruotę?

– Knygos „Šiaurietiškasis ėjimas kiekvienam” autorius Valdas Tautkus, o taip pat ir daugelis kitų patyrusių instruktorių į šį klausimą atsakytų: ir taip, ir ne. Jei ketiname tik lengvai pasivaikčioti parkų takeliais, apšilti nėra būtina. Bet jei planuojate eiti intensyviai, nelygia danga, kopti į kalvas ir pan., tada apšilti išties verta ir netgi reikia. Iš asmeninės patirties galėčiau dar pridurti. Pradedantieji, kurie pirmus kartus ima lazdas į rankas, dažniausiai būna gana susikaustę, beveik visų įtempti sprando raumenys. Apšilimo pratimai tokiems žmonėms padeda šiek tiek atsipalaiduoti.

– Dabar išpardavimų portaluose gausu skelbimų, siūlančių įsigyti šiaurietiškojo ėjimo lazdas pigiau. Ar verta tokiomis susigundyti? Kaip išsirinkti tinkamas lazdas? 

– Ko vertos pigios lazdos, jau pasakojau. Pastaruoju metu teko matyti ir išbandyti įvairių. Ir jei atvirai, dar nė karto nemačiau, kad už keliasdešimt litų pirktos lazdos būtų tikrai kokybiškos ir patogios. Bet, žinoma, tai jau pasirinkimo reikalas: ar pirkti šiek tiek brangesnes ir eiti tikrai smagiai, ar pataupyti ir kęsti nepatogumus.

Kaip išsirinkti geras lazdas, tai gana plati tema. Kalbant trumpai, pats svarbiausias kriterijus – kad tai būtų iš tiesų šiaurietiškojo ėjimo lazdos. Nemažai žmonių daro klaidą: nusiperka paprastas ėjimo lazdas.  Šios lazdos skiriasi tuo, kad turi tik kilpas rankoms, o ne specialias pirštinaites, kokias turi šiaurietiškojo ėjimo lazdos. Be šių pirštinaičių taisyklingai daryti šiaurietiškojo ėjimo rankų mostų neįmanoma. Taigi jei eisite su tokiomis lazdomis, tai jau nebus šiaurietiškasis ėjimas.

Dar vienas svarbus kriterijus – išsirinkti tinkamo ilgio lazdas. Įsigijus per ilgas, taip pat bus sunku ar net neįmanoma eiti taisyklingai. Lazdų ilgį galite pasitikrinti labai paprastai: užsisekite pirštinaitę ir lazdą pastatykite ant bato (geriausiai ant to, su kuriuo ketinate vaikšioti). Taip pastačius lazdą, ranka turi būti sulenkta maždaug 90 laipsnių kampu.